Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis

Kovo 19 d. švenčiame šv. Juozapo šventę, kuri yra privaloma. 1890 metais popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą visuotinės Bažnyčios globėju ir paskyrė jo šventę.

Juozapas yra Marijos sužadėtinis, šventosios šeimos galva. Dovydo giminės palikuonis buvo karališkos kilmės, bet šis kilmingumas buvo tik žodinis, nes gyvenimui jis turėjo užsidirbti pats ir buvo paprastas kaimo amatininkas. Jis gamino paprastus baldus bei įvairius buityje naudojamus daiktus. Apie jį nieko tikra nežinome, tik tiek, kiek pasakoja  evangelistai Matas ir Lukas.

Svarbiausias šio teisaus, tylaus (jo žodžių neperteikia nei vienas evangelistas) ir paklusnaus žmogaus gyvenimo įvykis - jo santuoka su Marija. Juozapui, pagal to meto tradicijas, susižadėjusiam su Marija, teko spręsti nelengvą dilemą - kaip pasielgti su Marija, kuri, nors ir nepriekaištingos doros bei labai sąžininga, dar nepersikėlusi gyventi pas jį, tapo nėščia. Su ja buvo įvykę kažkas slėpiningo, nesuvokiamo, ko Juozapas, teisus ir parastas vyras, neketino smerkti. Todėl, nenorėdamas viešai užtraukti gėdos Marijai, nusprendė ją slapta atleisti. Tačiau Dievo angelas atnešė jam žinią: "Juozapai, nebijok pasiimti pas save sužasėtinės Marijos, nes tas, kuris joje užgimė, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam duosi vardą Jėzus, ir jis išgelbės tautą iš jos nuodėmių."

Juozapas pasiėmė Mariją pas save. Vykdydamas reikalavimą apie gyventojų surašymą, kartu su Marija patraukė į Betliejų, kur Marija pagimdė Išganytoją.  

Vėliau, kad išvemgtų karaliaus Erodo žiaurumo, Juozapas, Marija ir Kūdikis buvo priversti bėgti į Egiptą. Pavojui praėjus, grįžo į Nazaretą, kur Juozapas toliau dirbo ir rūpinosi šeima.

Apie Juozapą evangelijose netiesiogiai užsimenama pasakojant apie dvylikametį Jėzų, kai jis užtruko šventykloje ir privertė nemenkai pasijaudinti savo tėvus.

Apie Juozapą evangelijose daugiau nieko nebepasakyta. Beveik neabejotina, jog jis savo žemiškąją kelionę baigė prieš Jėzui pradedant rodytis viešai. 

Evangelijose Juozapas ne itin išaukštintas, tačiau jo dvasia, jo būdo bruožai išryškėja per tą užduotį, kuri buvo jam patikėta  ir per jo nuolankų atvirumą Dievo malonei bei planams. Kikščionys atsimena ir gerbia Juozapą kaip paprastą, sąžiningą darbininką, kuris per savo sąžiningą bei išskirtinį gyvenimą buvo švenčiausios iš visų šeimų galva.

Tarp labai gerbtinų Juozapo dorybių yra ir tikėjimas, tyla, paklusnumas, pasirengimas priimti Dievo planus net tada, kai jie jam atrodo slėpiningi, nesuvokiami ir keliantys nerimą.

Šv. Juozapą popiežius Pijus IX paskyrė Bažnyčios Globėju ir, kaip aiškina kitas popiežius Leonas XIII, tam svarbiausia priežastis buvo ta, kad Juozapas visada šventai globojo Nazareto šeimą, todėl jo pridera prašyti, kad jis saugotų, globotų ir gintų Kristaus Bažnyčią. 

Popiežius Jonas Paulius II: "Tegu šventasis Juozapas būna visiems ypatingas mokytojas tarnaujant išganingajai Kristaus misijai. Tai užduotis, kuri Bažnyčioje pridera kiekvienam ir visiems.    

Tegu šventajam Juozapui užtariant, Bažnyčia, pasaulį, keikvieną iš mūsų laimina Tėvas, Sūnus ir šventoji Dvasia." 

 Parengta pagal Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011; iš  "Dievo mėnulių" liturginio kalendoriaus.