Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis

Birželio 21 d. minime šv. Aloyzą Gonzagą (1568 - 1591).

Jo gyvenimas ir ėjimas į šventumą daug kuo primena ir Lietuvos jaunimo globėjo šv. Kazimiero gyvenimą. Šv. Aloyzas Gonzaga šventuoju paskelbtas 1726 m., o taip pat popiežiaus Benedikto XIII paskelbtas globojančiu jaunus studentus, o popiežiaus Pijaus X - katalikiško jaunimo globėju.

 Aloyzas Gonzaga gimė 1568 m. kovo 9 d. markizės Kastiljonės dele Stivjeros ir Mantujos kunigaikščio Feranės Gonzagos šeimoje Lombardijoje. Šeimoje jis buvo pirmagimis, todėl jam priklausė paveldėti Mantujos princo teises ir padėtį. Nuo 9 m. jis buvo pasiųstas į Toskanos didžiojo kunigaikščio rūmus, kad priprastų prie karo meno bei jo aukštai kilmei priderančio gyvenimo būdo. Tačiau niekas Aloyzo dvare nepatraukė. Už viską labiau jis mėgo Švenčiausiosios Trebybės bažnyčios tylą. Čia kartą, po ypatingo dvasinio išgyvenimo priešais Dievo Motinos atvaizdą, pašventė Dievui savo gyvenimą ir skaistybę. Nuo tada jo gyvenimas pasikeitė, tačiau jo tėvui tai labai nepatiko. Jis nenorėjo, kad sūnus "eitų vis blogyn" ir išsiuntė Aloyzą į Ispanijos karaliaus rūmus, kur jis buvo paskirtas vyriausiuoju kamerheriu.  Tačiau ir prabangūs rūmai, turtai bei visokios žemiškos pagundos nepakeitė jaunojo Aloyzo apsisprendimo, o tik sustiprino jo pasiryžimą tuoj pat baigti tokį gyvenimą ir per tarnavimą kitiems žmonėms pasišvęsti Viešpačiui.

Taigi, po ketverių metų pasipriešinimo, apie 17 gyvenimo metus, Aloyzas gavo tėvo sutikimą atsisakyti Mantujos princo paveldėtojo teisių ir perleido įpėdinystės teisę broliui, o pats įstojo į Romos Jėzuitų noviciatą ir atsidavė tėvo Roberto Belarmino, taip pat šventojo, globai.

Paauglystėje šv. Aloyzas buvo įširdus, nekantrus, valdingas, bet jis nusižemino prieš Dievą ir per penkerius noviciato ir studijų metus išmoko kovoti su savivale bei priklausyti nuo vyresniųjų.

Nors biografai ir liaupsina jo tvirtą apsisprendimą likti skaisčiam, tikrai neaišku, ar tai nėra tik legenda. Tačiau skaistumas vis dėlto užgimsta širdyje, tai širdies būsena.  Biografai vieningai sutaria, kad Aloyzo siela iš tiesų buvo tyra, jam nereikėjo įdėti daug pastangų eiti sunkiu šventumo keliu. Paprastai ir ramiai jis atlikdavo nors ir nelabai patrauklius jam pavestus darbus, sutikdavo su pačiomis žemiausiomis pareigomis.  

1590 metais, kilus maro epidemijai, Aloyzas buvo tarp pirmųjų, ėjusių slaugyti ligonių. o tai reiškia - ėjo į mirtiną pavojų, nes rizikavo ir pats užsikrėsti maru. Lemtingas įvykis, kuris minimas Aloyzo biografijoje kaip jo mirties priežastis, buvo jo gailestingas poelgis, kai, radęs gatvėje maru užsikrėtusį žmogų, užsidėjo jį ant pečių ir atnešė į prieglaudą. Ir...užsikrėtė maru. Sirgo.

Po kiek laiko, tą pačią dieną, kurią buvo sau išpranašavęs, jis mirė. Tai įvyko 1591 m. birželio 21 d. Aloyzui tada buvo 23 m.

Kaip jau minėta - 1726 m. - jis paskelbtas šventuoju. Jaunasis šventasis Aloyzas - nuostabus globėjas jaunimui, o ypač - paaugliams. Jis, nežiūrint skirtumo laikmetyje, gyveno tą patį paauglio gyvenimą, kaip ir šiuolaikiniai paaugliai: maištavo, protestavo, kovojo prieš suaugusiųjų diktatą, buvo gundomas visais pasaulio teikiamomais malonumais. Šv. Aloyzas, Dievo pasirinkimu ir per savo nuolankumą tapo šventuoju. 

Vadinčiau jį paauglių globėju, kuris supranta jų gyvenimą ir maldas. 

Pagal Piero Lazzarin "Šventųjų knygą" ir kt.