Vasario 5 d. minime šv. Agotą, mergelę, kankinę.
Šv. Agota gimė III a. pradžioje, apie 235 m. Katanijoje, Sicilijoje. Ji buvo pirmųjų amžių krikščionė. Ji gyveno tuo metu, kai krikščionys buvo mažuma pagoniškame pasaulyje ir buvo žiauriai persekiojami.
Šv. Agota gimė turtingoje ir kilmingoje kataniečių šeimoje. Tėvas Rao ir motina Apola buvo krikščionys. Tėvai Agotą irgi auklėjo krikščioniškai. Sulaukus 15 metų Agota nusprendė visiškai priklausyti Kristui. Katanijos vyskupas priėmė jos prašymą. Per vieną oficialią ceremoniją uždėjo jai raudoną galvos gobtuvą, kurį dėvėdavo Dievui pasišventusios merginos.
Tačiau kartą įvyko lemtingas susitikimas: Katanijos prokonsulas Kvincianas, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus, pamatė Agotą, buvo sužavėtas jos grožio ir užsigeidė jos. Tačiau mergina tvirtai pasipriešino. Tada Kvincianas apkaltino ją religijos niekinimu (toks kaltinimas tuo metu buvo taikomas visiems krikščionims), liepė Agotą suimti ir atgabenti į Pretorijaus rūmus. Agota buvo žiauriai kankinama. Jos kūną buvo liepta plėšyti. Prefektas liepė jai nupjauti krūtis, tačiau, sakoma, kad pasirodęs šv. Petras naktį jai užgydė žaizdas. Kankinimai tik dar labiau didino Agotos ryžtą išsaugoti savo skaistumą ir ištikimybę Kristui. Galiausiai Kvincianas liepė ją sudeginti ant grotelių. Pasakojama, kad Agotą deginant, nesudegė jos dėvėtas veliumas.
Agotai mirštant, Kataniją sukrėtė žemės drebėjimas. Kataniečiai išsigando ir pareikalavo nutraukti egzekuciją. Tačiau Agota, nuimta nuo žarijų, po poros valandų mirė.
Lygiai po metų nuo Agotos mirties stiprus Etnos išsiveržimas išgąsdino miestą. Miestiečiai paėmė Agotos skraistę ir nešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo, ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šv. Agota tapo ne tik Katanijos globėja, bet ir apsauga nuo gaisrų bei sunaikinimų.
Daugelyje šalių atsirado paprotys Šv. Agotos minėjimo dieną šventinti duoną ir vandenį ir naudoti šias priemones apsaugai nuo gaisrų. Turėtume nepamiršti, kad ši palaiminta duona ir vanduo yra tik priemonė, kuri turėtų paskatinti pasitikėti geruoju Dievu.
Šv. Agotos, kaip saugotojos nuo gaisrų, vaidmuo gal net ne pats svarbiausias. Šiais laikais mes labai atsargiai kalbame apie skaistybės siekimą ir nekaltybės saugojimą. Būtent tai gynė Agota, o jos kankinystė - tai didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus. Šv. Agota galėtų būti pavyzdys ir pagalba, siekiant skaistumo.
Kaip ir mūsų tautos mergelė Barbora Žagarietė. Jos gyvenimo istorija stebėtinai panaši į Šv. Agotos. Barbora Žagarietė taip pat gynė savo skaistumą, žuvo. Tiesa, ji dar nepaskelbta palaimintąja ar šventąja, tačiau jau 400 metų ji nepamirštama ir į ją kreipiasi daugybė žmonių pagalbos ir išgydymo. Kviesčiau pasidomėti mūsų tautos galbūt būsima pirma palaimintąją Barbora Žagariete. Ir prašyti jos pagalbos, sustiprinimo ir užtarimo. Pirmiausia, siekiant skaistumo.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus