dulkė 2010.11.17, 11:19
Nuo seniausių laikų karaliaus sostu buvo laikoma ta išaukštinta vieta, kurioje prieš iškilmingą auditoriją atsisėda karaliai ir valdovai. Ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Žmogus jau seniai pastebėjo, jog gerumas ir ištikimybė apsaugo karalių, o jo sostas yra teisumo palaikomas (Pat 20,28).
Sostas visad būdavo aukštesnis už paprastą sėdimą vietą, todėl prie jo dažnai būdavo pristatomas pakojis: Į sostą vedė šeši laiptai. Sostas turėjo auksinę pakoją, pritvirtintą prie sosto; prie abiejų sėdynės šonų buvo ranktūriai. Du liūtai stovėjo šalia ranktūrių (2 Kr 9).
Visada išpuošti ir kitaip išgarbinti karalių sostai. Štai Saliamono sostas buvo iš dramblio kaulo, padengtas grynu auksu. Kartais jie būdavo tokie aukšti ir platūs, kad šalia galėdavo atsisėsti karalienė ir karaliaus sūnus. Bet Šventajame Rašte žodis sostas vartojamas apsakyti ne tik žemės karalių didybę, o ir paties Dievo:
Dangus – mano sostas,
o žemė – pakojis po mano kojų.
Kokius namus jūs norite man pastatyti? –
klausia Viešpats, –
ar kokia mano poilsio vieta?
(Apd 7,49).
Pranašas jau prieš tūkstančius metų skelbė: Tuo metu Jeruzalė bus vadinama 'Viešpaties sostas', visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų Viešpaties vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukių daugiau jos nebetenkins (Jer 3,17). Nes Viešpats Jėzus, Karalius atjojęs ant asilo ir pasirinkęs sau sostu kryžių, visiems laikams nugalėjo nuodėmę.
Tačiau apokliptinis Dievo balsas ypač griežtas ir reiklus: Aš žinau, kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas. Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave... (Apr 2,13).
Ir štai čia stabtelėkime: ar tais brangakmeniais, kuriais Jis norėtų, puošiame Dievo sostą? Mes, užsispyrusi Dievo tauta. Pati save nuskriaudusi, nupuolusi, bet taip išsiilgusi Dievo.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus