Šlovė

Šlovė, pašlovinti - Evangelijos pagal Joną ištraukoje skambėję žodžiai (plg. Jn 13,31-35), kuriuos pakartoja ir Jėzus, kalbėdamas paskutinį savo žemiškojo gyvenimo vakarą, per Paskutinę vakarienę su savo mokiniais. Senajame Testamente žodį šlovė perteikia hebrajiškas žodis kabod, reiškiantis kažką neišvengiamo, didingo ir sunkaus, keliantį pagarbą, susižavėjimą, vertą šlovinti. Tai yra Dievo atskleidimo žmogui, Jo apsireiškimo ir pranešimo apie save ženklas. Dievo šlovė spinduliuoja: Viešpats atskleidžia ir kartu slepia savo nepasiekiamą tobulumą ir švytėjimą.

Dievo šlovė patiriama šventykloje, ji lyg skraistė apgaubia visą pasaulį: Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės! (Iz 6,3). Kalėdų naktį angelai gieda Šlovė Viešpačiui aukštybėse, tačiau Dievo šlovė ryškiausiai suspindi žmoguje - Jėzuje iš Nazareto.

Šia prasme svarbi Evangelijos pagal Joną įžangos pabaiga: Mes regėjome jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio sūnaus (Jn 1,14). Graikai vartoja žodį dóxa, reiškiantį nuomonę, reputaciją, kuri įgyja ir pasirodymo, apsireiškimo prasmę. Taigi, Kristaus kūnas atskleidžia ir spinduliuoja dieviškąją Tėvo šlovę. Jėzus yra Dievo šlovės atšvaitas (Žyd 1,3), spindėjimas, stipresnis už tą, kuris švytėjo Jeruzalės šventykloje ir beribiame pasaulyje. Tad Jėzus yra didysis Dievo apreiškimas žemėje, Jis yra šlovės Viešpats (1 Kor 2,8). Į Jį, kuris gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę ir kurio, tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, privalome laikytis, turime sutelkti savo dėmesį, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė (2Pt 1,19).

Šlovinkime Dievą savo kasdieniu buvimu Kristaus kūne, veržkimės pažinti Tą, kuris vienas vertas garsaus Aleliuja!

Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005