Biblijoje netrūksta pabaisų paveikslų: jie išreiškia neigiamas ir griaunamąsias energijas, kurios priešinasi kūrimui, taigi yra nieko ir blogio simboliai. Štai pirmasis Žolinės šventės skaitinys iš Apreiškimo Jonui tradiciškai yra interpretuojamas per Marijos prizmę (plg. Apr. 12,1-6). 10). Ji, nėščia mergelė, originali Izraelio Dievo ir Bažnyčios sąvoka, supriešinama su Didžiuliu ugniaspalviu slibinu.
Tam slibinui ir skirtos šios pastabos. Apreiškime jį lydi du kiti žvėrys (plg. Apr 13), persekiojantys Dievo tikinčiuosius. Įvaizdis paimtas iš plataus apokaliptinės literatūros simbolių arsenalo, judėjų ir krikščionių aplinkoje paplitusios tarp II a. pr. Kr. ir II a. po Kristaus (plg. Dan). Per šias žvėrių - pabaisų figūras norėta perteikti pasaulio blogį, visų pirma įsikūnijusį politinėje priespaudos valdžioje: Apreiškimo Jonui slibinas turi septynias galvas, septynias karūnas ir dešimt ragų - galima nuoroda į Romą su jos septyniomis kalvomis ir dešimt karalių. Romos imperija persekiojo krikščionis, ką liudija Domicijano persekiojimas, apie devyniasdešimtuosius metus, kai buvo parašytas Apreiškimas Jonui.
Iš tiesų raudona yra kraujo ir smurto spalva, tačiau Apreiškimo autorius paaiškina didžiausią šio slibino, siekiančio praryti Bažnyčią ir Kristų, prasmę: Didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį (Apr 12,9). Tik pasaulio pabaigoje, tęsiama Apreiškime, slibiną surišo tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų (Apr 20,2-3).
Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus