Samariečiai

Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą (...) Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link (Lk 9,52-53 ). Šis įvykis pradeda ilgą kelionę, kuri tapo Evangelijos pagal Luką šerdimi: nuo 9-ojo iki 19-ojo skyriaus Jėzus pamažu keliauja į savo likimo miestą, kuriame Jam teks numirti ir prisikelti.

Palestinos viduryje plyti Samarija, rajonas, kuriame gyvena labai uždara bendruomenė – su hebrajais sumišę asirai naujakuriai, atvykę čia 721 metais pr. Kr., kai Saragonas II sugriovė Samarijos miestą. Ir šiandien toje teritorijoje gyvena samariečiai. Dėl įvairiausių istorinių įvykių jie buvo priešiški hebrajams, o šie mielai taip pat atsilygindavo. Jonas, aprašydamas Jėzaus pokalbį su samariete, tvirtina, kad žydai nebendrauja su samariečiais (Jn 4,9). Labiausiai žeidžia toks Jėzaus priešininkų mestas kaltinimas:  Tu samarietis ir velnio apsėstas (Jn 8,48).

Lk 9,51-57 girdėtas epizodas tik patvirtina tvyrojusią įtampą: to kaimo samariečiai sulaužo senovės Artimuosiuose Rytuose galiojusį šventą svetingumo paprotį, supratę, kad Jėzus yra žydas, kaip maldininkas keliaujantis į Jeruzalę – politiškai ir dvasiškai jiems priešišką miestą. Bet Kristus neatsako pitu į piktą, kaip to norėtų Jokūbas ir Jonas.