Samariečiai

Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą (...) Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link (Lk 9,52-53 ). Šis įvykis pradeda ilgą kelionę, kuri tapo Evangelijos pagal Luką šerdimi: nuo 9-ojo iki 19-ojo skyriaus Jėzus pamažu keliauja į savo likimo miestą, kuriame Jam teks numirti ir prisikelti.

Palestinos viduryje plyti Samarija, rajonas, kuriame gyvena labai uždara bendruomenė – su hebrajais sumišę asirai naujakuriai, atvykę čia 721 metais pr. Kr., kai Saragonas II sugriovė Samarijos miestą. Ir šiandien toje teritorijoje gyvena samariečiai. Dėl įvairiausių istorinių įvykių jie buvo priešiški hebrajams, o šie mielai taip pat atsilygindavo. Jonas, aprašydamas Jėzaus pokalbį su samariete, tvirtina, kad žydai nebendrauja su samariečiais (Jn 4,9). Labiausiai žeidžia toks Jėzaus priešininkų mestas kaltinimas:  Tu samarietis ir velnio apsėstas (Jn 8,48).

Lk 9,51-57 girdėtas epizodas tik patvirtina tvyrojusią įtampą: to kaimo samariečiai sulaužo senovės Artimuosiuose Rytuose galiojusį šventą svetingumo paprotį, supratę, kad Jėzus yra žydas, kaip maldininkas keliaujantis į Jeruzalę – politiškai ir dvasiškai jiems priešišką miestą. Bet Kristus neatsako pitu į piktą, kaip to norėtų Jokūbas ir Jonas.
 
Negana to, Jis visus papiktina, pristatydamas du samariečius kaip meilės pavyzdžius, kuriais turėtų sekti ir žydai. Evangelijoje pagal Luką gailestingasis samarietis tampa pagrindinis žymaus palyginimo veikėjas (plg. Lk 10, 30-37 ), o pasakojime apie dešimties raupsuotųjų pagijimą tik samarietis panorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę už Jėzaus dovaną (plg. Lk 17, 11-19).
 
 
Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005

 

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4