Sadukiejai
dulkė 2010.11.07, 11:27
Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą (Lk 20,27). Kristaus priešininkai klausimą apie mirusiųjų prisikėlimą iškelia „materialistiškai“ ir ironiškai, tarsi gyvenimas po mirties būtų žemiškojo gyvenimo tąsa ar pataisymas, o ne tikrasis atgimimas naujame būties lygmenyje. Šitaip ribotai Jėzui prieštarauja sadukiejai, Sinedriono ir žydų visuomenės konservatyvusis sparnas.
Aristokratiškos kilmės, aukštosios dvasininkijos atstovai sadukiejai taip pasivadino siekdami suartėti su Sadoku, didžiuoju Saliamono šventyklos dvasininku. Jie yra griežtos tradicijos saugotojai, atmetantys kai kurias judaizmo vėlesniais laikais įgytas ir pagilintas tikėjimo nuostatas: mirusiųjų prisikėlimą, pagrįstą Danieliaus raštais, kurių jie nepripažino kaip kanoninės knygos, mesijanizmą su aukščiausia jo dvasine forma, angelų ir demonų egzistavimą pasaulyje.
Savo tikėjimą sadukiejai grindė Tora, kitaip tariant, pirmosiomis penkiomis Biblijos knygomis, dažnai tik formaliai laikydamiesi jų priesakų. Politikoje jie buvo reakcionieriai, visada pasiruošę sustiprinti savo valdžią, nevengdami slaptų ar atvirų sutarčių su Romos valdžia.
Akivaizdus jų pažiūrų susidūrimas su Kristaus pažiūromis, kaip ir vėlesnė Evangelijos ir valdžios, tikro tikėjimo ir sklerotinės tradicijos, reiklios moralės ir naudingo kompromiso kova. 70 m. po Kr. romėnams sugriovus Jeruzalę, sadukiejai išnyksta, todėl jų paminėjimas evangelijose yra tikra Jėzaus laikų istorinė atmintis.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus