Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga; jei švęsi ją, neidamas savo keliais ir neieškodamas, kas tau naudinga, ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms, tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, tada aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų. Pamaitinsiu tave tavojo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos (Iz 58,13-14).
Žydai laikėsi šabo, nes labai brangino ryšį su Aukščiausiuoju ir kas savaitę jį atnaujindami, prisimindavo Viešpaties nuopelnus žmonijai (pasaulio sukūrimas) bei Izraelio tautai atskirai (išėjimas iš Egipto). Jų šabas – hebr. שבת, šabbāt, „poilsis“ – kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžiu ir pasibaigianti šeštadienio vakare, (kai išėjęs į lauką, nepasukdamas galvos, danguje gali matyti bent tris žvaigždes).
Sugrįžusi iš tremties žydų bendruomenė buvo labai maža ir matė esą kitokie nei aplinkinės tautos. Tuo laiku susiformavo ypač reiklios ir išsamios šabo laikymosi, apipjaustymo ritualo ir mitybos taisyklės. Nenuostabu, nes būtent šie dalykai išlaikė žydų tautos identitetą tremtyje, leido nesusilieti su svetima kultūra bei išlaikyti tautiškumą.
„Dirbti“ reiškė labai konkrečius dalykus: nueiti daugiau kaip kilometrą nuo miesto, bet ką nešti, ir t.t. Kitas reikalavimas - nesukurti nieko naujo (pvz. nekurti židinio, o šiais laikais - jei šabo metu eini gatve su ausinėmis, būsi nuolat lydimas piktų žvilgsnių, nes šabo metu įjungei elektros prietaisą - ausinuką; taip pat negalima švilpauti, :))) nes tai irgi tam tikra kūryba; ir t.t.)
Žmonės skrupulingai viso to laikėsi. Nuo pat mažens vaikai būdavo auklėjami taip, kad šabas visiems taptų ypatinga diena ne tik taisyklių laikymusi, Dievo garbinimu ir maldomis, bet ir šeimos diena, šventiniu stalu, Senojo Testamento istorijų pasakojimais, žaidimais ir kitais šventiniais malonumais. Gyvenimo ritmas buvo taip sutvarkytas, kad visi šabo išsiilgdavo ir laukdavo.
Šiandien šabo laikymasis įgauna visai įdomių formų :) Reikia žinoti, kad yra bent kelios judaizmo kryptys, kiekviena vis kitaip interpertuojanti kas galima, o kas negalima šabo metu. Pačiame Izraelyje pvz. negausi leidimo įkurti parduotuvę, jei nepasirašysi, jog pasižadi nedirbti šabo metu. Patys radikaliausi tą dieną nedega šviesos, nekuria ugnies, nejungia elektros prietaisų, nevažiuoja automobiliu ir t.t. Kiti - randa visokių įdomių išeičių :) Pvz. jie pagamina liftą, kuris šabo dieną veikia pats be perstojo, sustodamas kiekviename aukšte. Taigi - jis įjungiamas penktadienį, ir šeštadienį galima jo nejungiant tiesiog įlipti ir važiuoti. Kita vertus - nemažai ir atkritusių nuo tikėjimo. Todėl gatvėse matosi rūkančių (= uždegusių ugnį šabo metu), besiklausančių muzikos ir t.t.
Aišku, yra ir išimčių. Viena iš pagrindinių, nurodyta Talmude yra „Pavojus gyvybei yra svarbiau už šabą“. Būtinu atveju Izraelio Gynybinės, Pasienio ir Valstybinės saugumo kariuomenės kareiviams yra leidžiama nešti ginklus, važiuoti ir t.t.
Naujajame Testamente skaitome, kad Jėzus prieštaravo kai kurioms labai sudėtingoms šabo taisyklėms ir priminė, kad šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui (Mk 2,27). Juk niekas ir niekam neturi menkinti Viešpaties Dienos džiaugsmo! Jėzus neatšaukė šabo, bet darė tai, kas fariziejų akimis atrodė neleistina: išgydė žmogų padžiūvusia ranka, vandenlige sergantį žmogų, vyrą prie Betzatos maudyklės, leido išalkusiems savo mokiniams šabo dieną raškyti varpas laukuose ir pasimaitinti grūdais.
Mes, krikščionys katalikai, šabą pakeitėme sekmadieniu, bet šabo prasmė išliko ta pati. Sekmadienis yra Kristaus prisikėlimo diena – pirmoji naujo pasaulio kūrimo diena, todėl pažvelkime į savo širdis, ar tikrai mūsų šventiniam džiaugsmui nieko netrūksta, ar sekmadienis kaip tiems fariziejams nėra tapęs tik taisyklių laikymosi, pareigos atlikimo diena?
Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies,
apsakysiu visus tavo nuostabius darbus.
Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, –
šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis.
(Ps 9,2-3)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus