Rūkas

Rūkų rūkas! - sako Koheletas. - Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! (Koh 1,2).

Tokie yra pirmieji ir paskutiniai trikdančios Senojo Testamento dalies, galbūt sukurtos III a. pr. Kr. gyvenusio žydų išminčiaus, prisidengusio Koheleto pseudonimu, susirinkimo vadovo, Mokytojo, žodžiai.

Rūkas - hebraiškai hebel, kurį autorius vartoja lyg savo herbą, pakartodamas net trisdešimt aštuonis kartus iš septyniasdešimties, minimų visame Senajame Testamente. Nelengva tiksliai įvardinti žodžio prasmę, nes jis reiškia takią, neapčiuopiamą tikrovę, panašią į vėjo plaikstomus dūmus, aušros debesėlį, išsklaidytą saulės spindulių, rasos lašelį, išgaruojantį vos sušilus orui. Galėtume jį lyginti su tuštuma, o prisiminus, kad lotyniškoji klasikinė šventojo Jeronimo versija - vanitas vanitatum - yra aukščiausias laipsnis, šį sakinį aiškiau galėtume taip išversti: Beribė tuštuma, - sako mokytojas, - beribė tuštuma, viskas tuštuma!

Kartus išminčiaus atradimas: net jei šen bei ten pasigirsta kvietimas džiaugtis mus kankinančioje ir į mus besiskverbiančioje migloje - tuštumoje pasklidusiais mažyčiais malonumais, autorius netrykšta kitų senovės Izraelio išminčių optimizmu ir nujaučia, kad tikrovėje slypi tam tikras nenuoseklumas ir beprasmybė, apsunkinantys gyvenimą, kurio tikslas tik vienas - kapas.

Kaip rašo komentatorius, per šią tylos giesmę, šiuos svarbiausius ir esminius klausimus, tampama ne nukentėjusiaisiais, o suaugusiais arba pasiruošusiais jais tapti. Taip derėtų skaityti knygą, kurioje šiek tiek mažiau nei trys tūkstančiai hebraiškų žodžių, du šimtai dvidešimt dvi eilutės ir dvylika skyrelių: ji yra ženklas, kad Dievo žodis įsikūnija net abejotinomis ar neigiamomis mūsų gyvenimo akimirkomis ir gali tapti priešnuodžiu prieš nuvalkiotas paviršines tiesas.

Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005