Raupsai, raupsuotieji

Ir Senajame, ir Naujajame Testamente dažnai sutiksime šia liga sergančiuosius. Kunigų knygos du skyriai kalba vien apie odos ligų, pirmoje eilėje raupsų, profilaktiką ir jomis sergančiųjų laikyseną (Kun 13; 14). Mat raupsuotieji buvo laikomi „nešvariais“ ir negalėdavo dalyvauti ritualinėse apeigose, jie būdavo atskiriami nuo bendruomenės ir todėl žmogui reiškė ne tik socialinę, bet ir religinę mirtį. Tiesa, ritualinį „nešvarumą“ užsitraukti būdavo galima ir kitais būdais, pavyzdžiui palietus mirusįjį ar suvalgius nešvaraus gyvūno, paukščio mėsos, bet raupsai buvo ypatingo „nešvarumo“ ženklas.

ST laikų izraelitų pasitikėjimas savo Dievu buvo toks didelis, kad tokios profesijos kaip gydytojas net ir nereikėjo. Ligoniais pasirūpindavo kunigai, naudodamiesi paties Dievo paliktais nuostatais, nes buvo tikėta, kad ir sveikatą, ir ligą siunčia Dievas. Tačiau NT laikais Jėzus ne kartą išgydo raupsuotuosius, ne tik įrodydamas savo dievystę, bet ir gailestingumą bei meilę iškeldamas aukščiau įstatymo. Į ligą Jėzus žiūrėjo kaip į blogio, su kuriuo reikia kovoti, apraišką, o ne kaip nuodėmės pasekmę. Morkaus evangelijos pirmame skyriuje 40–45 eilutės pasakoja, kaip Jėzus nepaisydamas draudimų prisiliečia prie raupsuotojo tardamas: „noriu, būk švarus“.

Ir visdėlto raupsai mums išlieka „nešvaros“ simboliu, primindami mūsų širdžių nešvarumą, nuodėmės galią atskirti žmogų nuo Dievo bei „užkrėsti“ tuo kitus. Kelias į apsivalymą ir prisikėlimą veda tik per Jėzų, kuris prisiėmęs mūsų kaltes pats tampa tarsi raupsuotuoju, pats tampa „nešvarus“, atskirtas nuo Dievo, kad galiausiai per susitaikymą, atleidimą ir išgelbėjimą pasiektų prisikėlimą.