Ramybė

Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis (Jn 14,27).

 

Iš tiesų, pasaulio ramybė kitaip suprantama, nei ta, kurią siūlo Jėzus. Dažnam tai – pasitikėjimas savimi, savo užgyventais „turtais“, kurie neva leidžia jaustis ramiu, užtikrintu. Ir kartais iš šono žiūrint atrodo, kad žmonės ir be Dievo gyvena sau ramiai, dėl nieko nesijaudina, jų netrikdo jokie iššūkiai. Atrodo.

 

Kaip rašė kun. Mykolas Sapočka, esama dviejų ramybės žmonėms pažadų: pasaulio ir Kristaus. Pasaulio ramybė veidmainiška, tariama ir baigiasi sąmyšiais bei karu, nes pasaulis negali suteikti vidinės ramybės, taikos su Dievu, kurio nepažįsta, ir taikos su savo sąžine. Tik Kristus atneša tvarią – vidinę, tikrą – ramybę, nes pašalinama pagrindinė neramumo priežastis – nuodėmė.

 

Štai benediktinų bendruomenė turi tokį šv. Benedikto šūkį: PAX! (lot. ramybė, taika). Mačiau jį išraižytą virš varganų medinių durų viename Prancūzijos kaimelyje kalnuose, La Vialyje, kur dar ir dabar gyvena broliai atsiskyrėliai. Teko laimė patirti retai kur jaučiamą tų namų ramybę. Tokios ramybės kiekvienas trokšta, bet nedaug kam pavyksta joje gyventi, kasdieniai išbandymai dažnai priverčia mus nuo jos nutolti.

 

Ir štai čia, bent jau man, kyla klausimas: kaip išsilaikyti nuolatinėje Kristaus ramybėje būnant taip priešiškame pasaulyje? Gal pakanka rasti idealią vietą, kurioje daiktai ir aplinka, regis, paklūsta niekada nesudrumsčiamai tvarkai? Nes rodos darbuojiesi vardan vienybės bendruomenėje arba stengiesi būti taikdariu šeimoje, tačiau vieną gražią dieną kokia nors klaida ar kvailystė paleidžia niekais visas mūsų pastangas siekti ramybės.

 

Tėvas Bernard Ducruet knygoje Širdies ramybė pagal Šventąjį Benediktą rašo, kad ramybę, kaip ir išmintį bei visas žmogiškąsias vertybes, reikia išpirkti. Kaip ir kun. M. Sapočka, jis pabrėžia, kad visa, kas žmogiška, vieną dieną turi būti apvalyta per Kristaus Kryžių. Ramybė tebėra kova, kurioje reikia stoti prieš visas blogio jėgas. Evangelijoje tai patvirtina toks paradoksas: Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės (Lk 12, 51).

 

Kiekvienas mokymas, skatinantis siekti ramybės vien žmogaus pastangomis askezės, altruizmo, suvedžiojančio kilniadvasiškumo pagalba, be krikščioniškojo Velykų slėpinio malonės, yra melagingas mokymas arba religija. Sakramentų teikiama ramybė iš tikrųjų yra per Kryžių atpirkta ramybė.

 

Norėdami atrasti širdies ramybę, turime nueiti ilgą kelią, kuris per sąžiningą savęs pažinimą ir priėmimą galiausiai atveda pas Dievą. Tik Jame viename, anot garsių šv. Augustino žodžių, gali nurimti nerami mūsų širdis. Šis kelias žada mums, jog Dievo šabo ramybę atrasime ir ja mėgautis galėsime jau čia ir dabar, mūsų pasaulio sumaištyje.

 

Ir neužmirškime laiminti vieni kitų pirmiesiems krikščionims taip įprastu sveikinimu: Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! arba: Ramybė šiems namams! Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Tai - Dievo Žodis!