Persekiojimai

 

Eschatologinė Jėzaus kalba prieš Jo žemiškojo gyvenimo pabaigą, aprašyta 21-ame Evangelijos pagal Luką skyriuje, kupina anuomet madingos religinės apokaliptinės literatūros vaizdinių. Tai – tragiški simboliai, bylojantys apie to meto - ribos su pasaulio pabaigos era - lemiamą svarbą. Kartu pastebima, jog evangelistai, rašę po to, kai 70 metų po Kristaus romėnai sugriovė Jeruzalę, Jėzaus žodžiais perteikia savo bendruomenių išgyvenimus, įtampą, tvyrojusią tarp jų ir žydų, per pirmuosius romėnų vykdytus krikščionių persekiojimus.

 

Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus (Lk 21,12). Toliau rašoma, kaip niekingai bus persekiojami Kristaus sekėjai, net artimieji juos užsipuls ir išduos. Šios eilutės paaiškina pirmųjų krikščionių bendruomenių padėtį: net Apreiškimo Jonui knyga iš esmės skirta įkvėpti pasitikėjimą Bažnyčia, baigiantis pirmajam amžiui, Domicijano laikais, išgyvenusią Žvėries, Raudonojo slibino, Didžiosios paleistuvės, kitaip tariant, Romos imperijos priespaudą.

 

Žinoma, galėtume sakyti, jog apokaliptinis mąstymas tebuvo reikalingas tik vykstant ankstyvosios Bažnyčios persekiojimui. Bet argi ir mes negyvename religinėms vertybėms priešiškame pasaulyje? Kai kuriose šalyse krikščionys yra persekiojami it piktadariai, kitur stengiamasi išguiti Kristaus ir apskritai Dievo vardą iš viešumos, atgrasyti Bažnyčios vadovus nuo Evangelijos gynimo, daugybė žmonių ir asmeniškai su tuo susiduria savo gyvenamoje aplinkoje - darbovietėse, mokyklose, netgi šeimose.

 

Jėzaus kalboje iš 10-ojo Evangelijos pagal Matą skyriaus, kuria Jis kreipiasi į savo mokinius, siųsdamas juos su užduotimi, pasirodo persekiojimo šmėkla, evangelisto sukurta turint omenyje savo Bažnyčios patirtį. Jėzus primena du pagrindinius šlovės ir vilties dėmenis: tai yra proga liudyti, o aš būsiu greta, kad jus palaikyčiau ir suteikčiau kalbos ir išminties, kuriai niekas nepajėgs atsispirti.