Palaiminimai

(Ps 1,1-2)

 

Tačiau 32-oje psalmėje laimingu vadinamas ir nusidėjėlis, kuriam atleista: Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota.

Jėzaus kalno pamoksle ištartuose palaiminimuose tas posakis pasiekia savo viršūnę ir paradoksalią galią, kai palaimintais vadinami vargdieniai, liūdintys, romieji, alkstantys, trokštantys, persekiojamieji, paniekinti (plg. Mt 5,1-12). Taip apverčiamos tradicinės džiaugsmo ir žemiškojo atlygio schemos.

 

Evangelijose randame ir kitų palaiminimų. Pirmąjį Elžbieta skiria Marijai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta (Lk 1,45). Jai antrina Jėzus: Jam bekalbant viena moteris iš minios garsiai sušuko: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai! O Jis atsiliepė: Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi (Lk 11,27-28).

 

Jėzus tęsia, tardamas: Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi (Mt 13,16) , Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi (Mt 11,6), palaimintas Simonas Petras per gautąją dovaną (plg. Mt 16,17).

 

Belieka tik pridurti tokią kalbos įdomybę: žodžiai beatus (palaimintas) ir felice (laimingas) kilę iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies, kuri reiškia žindyti. Iš jos kilęs ir žodis sūnus.

Tikras džiaugsmas yra gyvybė, vaisingumas, dovanojimas!