Pagonys

Šventąjame Rašte sutinkant žodį  pagonys gali kilti klausimas, ar tai nėra kalbama apie pagonybę kaip tikėjimą išpažįstančius, ką šis terminas iš viso apibrėžia?

Žodžio etimologija aiškina jo kilmę iš lotyniškojo paganus – reiškiančio kaimietis, tamsuolis. Dar prieš tūkstantį metų taip būdavo apibūdinami nekrikščionys dėl savo egzistencinės „stokos“, dėl kurios jų reikėję gailėtis ir gelbėti, nes jie patys, tamsūs žmonės, tos „stokos“ nejuto. Sąvoka buvo laikytina „imperialistine kategorija“ ir dar lig šiol yra taip manančių. 

Senąjame Testamente, skirtingai nei Naująjame, į visas aplink Izraelį esančias „tautas“ žvelgiama kaip į religiškai ir kultūriškai svetimas, vadinant jas pagonimis. Nuolatinėse išorinėse grėsmėse buvęs ir po tremties išgyvenantis atsinaujinimo sąjūdį Izraelis skelbia save Dievo išrinktąja tauta. Todėl kitos, stabmeldiškos ar bedieviškos tautos atsiduria amžinos pražūties pavojuje ir net tampa pavojingos, galinčios suteršti. Tačiau Izaijo pranašystėje nuskamba žinia apie Izraelio teologinę misiją tarnauti pagonims, siekiant visų pasaulio tautų išgelbėjimo:  „Per maža, – sako jis, – tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likučius. Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49,6).

Naująjame Testamente nacionalinis pagonių komponentas pasitraukia į šalį, Jėzaus Geroji naujiena skelbiama visiems be išimties: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10,16). Pagonimis vadinami tie, kurie vis dar nėra girdėję arba nepriima Dievo Žodžio. Pats evangelistas Lukas, kaip manoma iš pagonių kilęs krikščionis, pasakoja apie krikščionybės išplitimą už žydų tautos ribų. Apaštalų darbuose kalbama apie apaštalavimą pagonių pasaulyje. Paulius drąsiai, su polėkiu atlieka misiją pagonybės centre Romoje, mesdamas iššūkį žydų konservatyvumui. Tačiau pagonims, pažinusiems Evangeliją ir jos nepriėmusiems galimybė pasiekti amžinybę paneigiama, o pagonių valdovai tapatinami su piktųjų galių įrankiais.

Taigi, iš viso šito ryškėja gana aiškus skirtumas. Nors pagonių ir pagonybės sąvoka egzistuoja tiek judaizme, tiek krikščionybėje, pats požiūris į pagonis yra visiškai skirtingas.

Judaizme, nors pagonys ir priimami, jiems leidžiama tapti judėjais, vis tik niekad nežvelgė į pagonis kaip į tikslą, kaip kryptį, kuria judaizmas turėtų judėti. Visai ne taip krikščionybė (ir todėl galime suprasti, koks tai buvo iššūkis netgi apaštalams!) - kuri labai greitai po Jėzaus mirties-ir-prisikėlimo pasuko misijų kryptimi.

Pagonis, netikintysis - mums, krikščionims, yra žmogus, pas kurį mus siuntė Viešpats. Tai žmogus, kuriam Viešpats nori dovanoti Išgelbėjimą.