Nojus

Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną (2Pet 2,5) 

Nojaus, Adomo palikuonio istorija - iš tų laikų, kai žmonės sulaukdavo  beveik tūkstančio metų, kai žemėje gyveno milžinai – senovės galiūnai, o dangiškos būtybės žiūrėjo į žmonių dukteris ir ėmė jas sau į žmonas. Bet Viešpats matė ir tai, kad buvo daug smurto ir nedorumo, o visi žmonės „buvo sudarkę savo kelius žemėje“. Ir gėlė Viešpačiui širdį. Nusprendė Dievas, kad jo „Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas“ ir nuo to laiko žmogui davė tik šimtą dvidešimt metų amžių, o viską, kas gyva, nutarė sunaikinti. Tik Nojus, teisus vyras Dievo akyse sulaukė pasigailėjimo.

Ir leido Dievas Nojui statyti laivą, į kurį tilptų jis, jo žmona ir sūnūs, sūnų žmonos, visų gyvūnų ir paukščių po porelę, maisto atsargų, o žemei atsiuntė keturiasdešimt dienų ir naktų trukusį lietų. Šimtą penkiasdešimt dienų vandenys buvo apsėmę žemę, visa kas gyva žuvo, tik Nojus ir kas buvo su juo išliko. Galų gale balandis, kurį jis išleido pro langą išskrido ir nebegrįžo, o tai reiškė, kad gali laipintis ir žmonės, žemė išdžiūvo. Nojus pastatė Viešpačiui aukurą, paaukojo deginamąsias atnašas iš švariųjų gyvūnų ir paukščių, o Dievas savu ruožtu laimino visus išlikusius ir linkėjo jiems būti vaisingiems bei sudarė sandorą, kad daugiau niekados nebenaikins visų žemės gyvūnų ir davė žmonėms juos maistui, lygiai kaip anksčiau maistui buvo davęs žaliuosius augalus. Sandoros ženklan Dievas patiesė danguje vaivorykštę sakydamas: „ kai lankas bus debesyse, aš pažvelgsiu į jį ir atminsiu sandorą .“

Nojaus sūnų buvo trejetas: Semas, Chamas ir Jafetas ir „iš jų buvo apgyvendinta visa žemė“ (Pr 9,19)

Beje, Nojus – pirmas vyndarys :)