Neapykanta
dulkė 2010.11.03, 09:36
Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės – negali būti mano mokinys (Lk 14,26).
Tokius žodžius rasite atsivertę kiekvieną spausdintą Evangeliją pagal Luką, o ir Biblija.lt dar vis neskuba pakeisti teksto lengviau mums suprantamu žodžių junginiu: Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už ...
Neapykanta? Griežti Jėzaus žodžiai, kuriuose Lukas išlaikė semitų originalo turinį (pasak Evangelijos pagal Matą: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs (Mt 10,37)), leidžia pasvarstyti vieną Kristaus kalbos bruožų. Tikrai nejaukiai turėtų jaustis skaitantys evangelijas pažodžiui, nesigilindami į raiškos būdus, kuriuose įsikūnijęs Kristaus žodis.
Kaip galėjo Jėzus, kvietęs mylėti net savo priešus, skatinti nekęsti savo giminių ir artimųjų? Atsakymo reikėtų ieškoti kalbos manieroje. Jėzus kalbėjo aramėjiškai, viena iš semitų kalbų, joje praktiškai nėra lyginamųjų laipsnių, atspalvių, įvairialypių santykių. Todėl mažiau mylėti tampa tiesiog nekęsti, kaip minėtame sakinyje.
Taigi Jėzaus skelbiamą neapykantą reikia suprasti teisingai. Ji išreiškia tai, ko Jėzus dažnai reikalaudavo iš savo mokinių, kitaip tariant, aiškaus ir radikalaus apsisprendimo Dievo Karalystei, be kompromisų ir dvejonių, pasiteisinimų ir vangumo.
Šia prasme aiškėja ir gluminantys, paradoksalūs žodžiai iš Evangelijos pagal Luką: Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ (Lk 9,59-60). Per šią prizmę turėtume žvelgti ir į vadinamąsias piktžodiškas psalmes, kaip 58-ąją ir 109-ąją, išstumtas iš katalikų liturgijos. Jos labai „rytietiškai“ ir emocingai reiškia teisingumo pasirinkimą ir kovą su blogiu.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Ps 58
Argi iš tikrųjų, galingieji, jūs nusprendžiate, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones?
Ne! Širdyje sumanote tai, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje.
Nedorėliai neištikimi nuo pat kūdikystės, nuo gimimo dienos klysta iš kelio ir meluoja.
Jų nuodai kaip nuodai gyvačių – kurčios, ausis užsikimšusios angies,
kuri nebegirdi kerėtojų balso ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.
Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje; VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!
Teišnyksta jie lyg nusenkantis vanduo; įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.
Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve; lyg negyvas gimęs, saulės niekad nematęs kūdikis.
Nelauktai, lyg erškėčių krūmą ar usnis, tenusiaubia juos viesulas.
Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.
Žmonės sakys: „Tat yra atlygis teisiesiems; iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“
Pagalvojau, kad reiktų į kelti, bet... tu tai padarei :) ačiū :)
Dar vienas sakinukas po visu tekstuku nepakenktų: nepamirškime, kad Jėzus pažadėjo tiems, kas atsižada visko dėl Jo, grąžinti viską šimteriopai :)