Murmėjimas
dulkė 2010.07.01, 08:58
Jėzaus išganingos kelionės metu beveik kas žingsnį pasitaiko murmančių prieš Jį, prieš Jo darbus. Ir net kai Jėzus atskleidžia miniai duotos duonos ženklo prasmę, jog tai – ne kūniška duona, bet duona iš dangaus, dieviškoji duona, amžiais pasotinanti žmogų, suteikianti jam amžinąjį gyvenimą, net tada klausytojai reaguoja nepatikliai ir pašaipiai: Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‚Aš esu nužengęs iš dangaus‘? ( Jn 6,42).
Toks nepasitikėjimas perteiktas žodžiu, kuris palyginus su Biblijos kalba, mums turi mažesnį semantinį krūvį: murmėti. Taigi, parašyta, kad žydai ėmė murmėti, o Jėzus juos perspėjo: Liaukitės tarpusavyje murmėję! (Jn 6,43).
Minėtas žodis yra kilęs iš Biblijos tekstų apie Izraelio kelionę per dykumą ir išreiškia jų nepasitikėjimą, Dievo provokavimą, Jo gundymą. Vos pajutę alkį, jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną (Iš 16,2 ). Vos tik kelionėje iškilo kliūčių, žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš Viešpatį (Sk 11,1). O Dievas taip atsako į nesiliaujančius maištus ir Izraelio protestus: Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? (Sk 14,27).
Jonas, perskaitęs duonos ženklą per Išėjimo knygos manos pavyzdį, pagal jį aiškina ir minios nepasitikėjimą išganymo istorijoje nuolat minima maištinga ir neištikima tauta.
Jėzaus kvietimas nemurmėti tampa kvietimu tikėti Juo.
Parerengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Gal bambėti ? - būtų arčiau tiesos... tai mano mėgstamas užsiėmimas :D
kodėl taip manai, jog tai - arčiau tiesos? Bam bam - labai jau garsus, kaip būgnas koks :) o štai murmėjimas kaip tik geriau išreiškia tylų pasalūnišką, nepritariantį pašnekesį arba net slapukes mintis: Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: „Tasai piktžodžiauja!“ Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?
Be to, iš Biblijos žodžių neišmesi juk ir nepakeisi jų kitais.
Antra pastraipa, pirma eilutė pagrindiniame tekste. Pamaniau, kad turėtų būti stipresnis žodis, gal ne toks švelnus (atkreipk dėmesi į "mažesnį semantinį krūvį"). Liaudies murmėjimas prieš Mozę tikrai galėjo peraugti į daug garsesnį. Na, kad ir į bambėjimą :) beto ir hebrajų kalba yra skurdi atspalvių, matyt, panašiai kaip kinų - žodžio prasmė išryškėja tik kontekste. Nesiimu nei spręsti, nei ginčytis - parašiau, koks buvo pirmas įspūdis.
hebrajų kalba kaip tik turtinga atspalviais :) žodžių mažai, kiekvienam - daug prasmių. O šiaip tai "murmėti" yra teisingesnis žodis, nes reiškia kažko sakymą už akių, taip, kad viešai nebūtų girdima [lotynų kalboje - murmurare: murmėti]. Tuo tarpu "bambėti" reiškia įkyriai kartoti savo prieštaravimą ar nepritarimą. Bet čia jau prasideda išvedžiojimai - yra pavojus pamiršti apie ką buvo pats tekstas :)
Sakyti, kad vienas žodis teisingesnis, o kitas na, nežinau... gal gal. nesiginčysiu. vertimai sunkus dalykas. tačiau va, yra geras Maceinos pastebėjimas apie "žiūrėjimo kampą" (jei netingit skaityt), pamąstymui:
"... tai paaiškinti gali mums gana paprastas pavyzdys. Žmogų, kuris gamina drabužius, lietuviškai vadiname siuvėju, vokiškai gi kirpėju (Schneider). Pats šis žmogus bei jo darbas, vadinasi, mąstomoji visuma, yra tie patys ir lietuviui, ir vokiečiui. Tačiau lietuvis turi savą „regėjimo kampą“, iš kurio jis žvelgia į šią visumą, būtent tai, kad, susiuvant audeklo dalis, atsiranda tam tikras vienetas, vadinamas drabužiu. Todėl lietuvis savo „regėjimo kampą“ ir nusako žodžiu siuvėjas. Tuo tarpu vokiečio „savas kampas“ yra visai kitas – net priešingas – to paties amato veikmuo, būtent kirpimas, kuris audeklą padalija į tam tikrus vienetus. Todėl vokietis savo „regėjimo kampą“ nusako žodžiu kirpėjas. Be abejo, lietuvis žino, kad siuvėjas audeklą ir sukerpa, kad susiūtų, o vokietis taip pat žino, kad kirpėjas audeklo dalis susiuva, kad išeitų drabužis. Tačiau šie veikmenys – lietuviui kirpimas, o vokiečiui siuvimas – nesudaro ano „savo kampo“, kuriuo būtų būdingas jo žvilgis į drabužio atsiradimą, todėl ir pasilieka anapus žodžio, tariančio šio amato mąstymą". (plačiau: A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. Raštai, t. 6. Mintis, 1994)
Lietuviams, ir ne tik, sunkokoka visiškai perprasti semitų mąstymą. taip kad mano pastebėjimas apie murmėjimą, manau nėra jau toks neteisingas :)