Muitininkai

Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau pateks į Dievo karalystę (...) Muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo" (Mt 21,32).

Kas tie taip dažnai evangelijose minimi muitininkai? Lotynų žodis publikanus yra evangelijose vartoto graikų telones vertimas ir reiškia Romos valstybės mokesčių rinkėją. Aišku, Jėzaus sutikti muitininkai nėra didieji mokesčių rinkėjai, bet jų pavaldiniai, vienintelė išimtis - Zachiejus, kurį Lukas vadina architelones - vyriausiuoju Jericho apylinkių mokesčių rinkėju.

Pati muitų rinkimo sistema imperijoje buvo vykdoma keliais lygmenimis: kadangi pačių romėnų šiame krašte nebuvo labai daug, iš žmonių mokesčius rinkdavo vietiniai gyventojai. Būdavo nustatoma kiek reikia sunkti, po to būdavo paskiriamas muitininkų vyresnysis, kurs savo ruožtu atsiskaitydavo to regiono vyresniajam ir t.t. Už muitininkų nugaros buvo didžiulė Romos kariuomenės jėga. Mokesčių nemokėjimas buvo nepaklusnumo bei sukilimo ženklas, kuris tuoj pat buvo "slopinamas".

Bėda tame, kad tokia sistema atvėrė didžiules galimybes korupcijai. Muitininkas renkantis mokesčius rinkdavo daugiau negu reikia, nes norėdavo pasiimti ir sau. Taipogi jo viršininkas jį spausdavo rinkti daugiau, nes ir jis norėdavo kai ką pasiimti sau. Be to viršininko vietą buvo ne taip lengva gauti (taipogi ir išlaikyti!), todėl jis turėjo nuolatinėmis dovanomis bei kyšiais užsitikrinti savo viršininko palankumą ir t.t. Visą šią kyšių hierarchiją "maitino" paprasti žmonės mokėdami nežmoniškai didelius mokesčius.

Mokesčių mokėjimas buvo atgrasus dar ir todėl, kad anuometinėje Palestinoje surinkti pinigai atitekdavo arba didelės meilės nekeliantiems Erodo palikuonims (tarkim Matas priklausė Erodui Antipui, kurio jurisdikcija apėmė Galilėją), arba, dar blogiau, nekenčiamiems romėnams (kaip Jeriche, taigi, Zachiejus buvo pavaldus Romos vietininkui).

Dėl šio bendradarbiavimo su pavergėjais, bei įsigalėjusios korupcijos muitininkai tapo neapykantos simboliu, o evangelijoje neretai minimas junginys muitininkai ir nusidėjėliai leidžia suvokti, kad jie buvo iš karto, be ilgesnių svarstymų priskiriami vagims, skriaudėjams, tiems kurie negyvena pagal Dievo valią.

Taigi, dėl muitininkų Jėzaus elgesys yra akivaizdžiai provokuojantis. Iš tiesų Jis ne tik susitinka su jais ir valgo prie vieno stalo, piktindamas doruosius ir keldamas šių įtarimą, bet ir vieną iš jų, Levį - Matą, pasirenka savo mokiniu. Negana to, garsiajame Luko pakartotame palyginime (plg. Lk 18,10-14) jis pristato muitininką kaip maldos, nuolankumo ir tikėjimo pavyzdį, priešingą santūriam ir veidmainiui fariziejui, lyg gydytojas, tikėdamas atėjęs išgelbėti tai, kas buvo prarasta.

Pagal Gianfranco Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005

Paveikslėlyje - renesanso dailininko Jan Sanders van Hemessen „Jėzus pašaukia Matą palikti muitinę“, 1536m.