Mozė

Šiame tekste nebus Mozės gyvenimo aprašymo – jei norėsite, jį rasite pačioje Senojo Testamento Išėjimo knygos pradžioje. Taip pat šis tekstas gali pasirodyti ilgokas, tačiau patikinu jus, jis turėtų būti žymiai ilgesnis. Taigi, pristatau jums Mozę – neeilinę figūrą Bažnyčios istorijoje. Tai - Jėzaus pirmtakas, Paschos žmogus. Žmogus, kurio pėdomis sekdami, geriau pamatysime paties Kristaus kelionę per kapą į prisikėlimą, atminsime Bažnyčios krikštą, visos liturgijos šaltinį, kurio pradžia - Velyknakčio vigilija, o viršūnė - Eucharistija. Tuo pačiu tai bus mūsų pačių kelionės nuo mirties prie gyvenimo pirmavaizdis.

Izraelio tradicija skirstė Mozės gyvenimą į tris laikotarpius po 40 metų. Viename žydų midraše rašoma: Mozė keturiasdešimt metų praleido Egipte; paskui keturiasdešimt metų gyveno Midijane ir dar keturiasdešimt metų tarnavo Izraeliui. Taigi, pirmus keturiasdešimt metų Mozė mokėsi pas faraoną; per antrus keturiasdešimt metų nutaria aplankyti savo brolius ir pabėga į dykumą; trečiasis keturiasdešimtmetis prasideda jam pamačius liepsnojantį krūmą ir trunka iki mirties. Mozė mirė turėdamas 120 metų. Trumpai tariant, toks buvo Mozės gyvenimas.

Skaitant ST Mozės gyvenimo istoriją negali nepastebėti paralelių su Jėzaus istorija. Štai Mozės gimimas Egipte, kai faraono buvo liepta atsikratyti visų žydų berniukų, labai primena Jėzaus kūdikystę, Juozapui su Marija slapstantis nuo Erodo kareivių, žudančių Betliejaus apylinkių berniukus.

Vėliau Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties. Egipto išmintis aprėpė ir politinę imperijos sandarą, ir ekonomiką, ir techninę išmintį - piramidžių, nepaprastai sudėtingų, milžiniškų pastatų statybą, ir galiausiai kultūros išmintį, susijusią su labai rafinuotu gyvenimo būdu. Taigi, Mozė buvo supažindintas su turtingiausia žmonijos kultūra, bet jis gyveno faraono rūmuose - jo sąlytis su tikrove buvo minimalus. Tikrovė pasirodė esanti kitokia, nei jis išmoko idėjų kupinoje aplinkoje. 

Mozė buvo išauklėtas kaip laisvas žmogus, pilnas kilnių idealų, todėl jo tikslu tapo tautiečių vienybė, laisvė, orumas. Tačiau jis nesitikėjo tokio atmetimo, kurį patyrė. Ar tai vėl neprimena mums į ketvirtą dešimtį įkopusio Jėzaus, stojusio mokyti ir ginti vargšų, bet nesuprasto ir išduoto?

Čia Mozė įžengia į antrąjį savo gyvenimo tarpsnį. Kai Mozė sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: 'Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?‘ Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‚Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?‘ Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Midijano krašte, o ten jam gimė du sūnūs (Apd 7,23-29).

Vis dėl to, Mozė – tik žmogus. Kai nesėkmė ištinka susidūrus su faraonu, narsusis Mozė išsigąsta. Tas, kuris buvo pasirengęs rizikuoti gyvybe, dabar gelbsti savo kailį.

Kaip prisimename, Apaštalų darbų knyga nurodo, kad Mozei pabėgus į Midjano kraštą, ten jam gimė du sūnūs. Mozė įleido šaknis. Ar tai buvo jo pašaukimo pabaiga? Ar taip jis parodė, jog turi teisę į ramų savo gyvenimą? 

Štai čia ir prasideda trečiasis jo gyvenimo laikotarpis - dieviškų iššūkių jo gyvenime atradimo laikotarpis. Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose (Apd 7,30). Mozė - žmogus, grąžintas prie savo žmogiškumo šaknų ir atsidūręs priešais Dievo slėpinį. Jo reakcija į tai - neribotas troškimas suprasti ir pažinti, todėl jis pasirengęs stengtis. Iš saugios lygumos, kur galima pailsėti prisėdus palapinės šešėlyje, jis ima sunkiai kopti į kalną.

Patyręs, kad jį suradęs Dievas gali bet kurią atšiaurios dykumos vietą padaryti šventa, išgirdęs savo vardą Jį tariant, o taip pat Jo galingą: Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, Mozė parpuola kniūpsčias pagarbinimui. Tai - didžiulio lūžio momentas - nuo šiol jis vadovausis ne savo paties nuostatomis apie izraelitų išgelbėjimą, bet Dievu. Be galo gražu ir tai, kad Dievas išreiškia visišką pasitikėjimą Moze: Aš siųsiu tave pas faraoną.

Pagrindinis Senosios Sandoros tikėjimo įvykis ir Kristaus prisikėlimo pirmavaizdis – pasakojimas apie Nendrių jūrą, aprašytas Išėjimo knygos 14 ir 15 skyriuose. Dėl to Velyknakčio liturgijoje kasmet skaitomas tekstas apie tai, kaip Mozės vedami izraelitai perėjo Nendrių (arba Raudonąją) jūrą.

Šį įvykį Velyknakčio liturgijoje apgieda ir šlovinimo himnas Exultet (Tedžiūgauja!): Štai toji naktis, kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams – Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto, tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą. Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą. Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų, pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmių purvo, grąžina malonei ir šventųjų bendrijai.

Naujajame Testamente Mozės vadovaujama izraelitų kelionė pristatoma kaip tikėjimo kelionė. Laiškas Žydams sako: Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį. Tikėdamas jis šventė Velykas ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių. Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

Knygos Mozės gyvenimas pabaigoje Bažnyčios tėvas šv.Grigalius Nysietis kalba apie Mozę kaip ištikimą Dievo tarną: Iš tikrųjų, kai įveiki visus savo priešus - egiptiečius, Amaleko karius, edomiečius, midjaniečius; kai pereini per jūrą; kai esi apšviestas debesies; kai lazda išmuši vandenį iš uolos; kai paragauji dangaus duonos; kai nukeliauji kelią, vedantį į kalną ar kai esi mokomas dangaus paslapčių <...> kai nuslopini visus sukilimus..., tada priartėji prie tikslo. Ir sakydamas "tikslas" aš turiu galvoje tai, dėl ko viskas daroma: laukų įdirbio tikslas - ragauti jų vaisius; namo statybos tikslas - gyventi jame; bet kokios prekybos tikslas - praturtėti, ir galiausiai prakaito liejimo stadione tikslas - laimėti prizą; taip ir dvasios gyvenimo tikslas yra būti pavadintam "Dievo tarnu".

Mozės gyvenimui krypstant į vakarą jis vis labiau pasitraukia nuo savo tautos ir vienatvę, nors iki pat mirties nenustoja tarnauti. Tai – dar vienas perėjimas, kurį patyrė Mozė savo paskutinėmis dienomis: perėjimas nuo veiklos prie leidimo būti vedamam. Paskyręs jaunąjį Jozuę vadovauti tautai, Mozė tarsi "atsitraukia".

Pakartoto Įstatymo knyga pasakoja: Tada Mozė užkopė iš Moabo lygumų į Nebo kalną, Pisgos viršūnę, esančią priešais Jerichą, ir Viešpats parodė jam visą kraštą: Gileadą iki pat Dano, visą Naftalį. Viešpats sakė jam: "Tai kraštas, kurį prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: "Aš duosiu jį tavo palikuonims." Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tu ten nenueisi. Taigi Viešpaties tarnas Mozė numirė ten, Moabo krašte, pagal Viešpaties žodį. Jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, priešais Bet Peorą, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos. Mozė mirė, turėdamas šimtą dvidešimt metų; akys dar nebuvo jam aptemusios, jėgos dar nebuvo išsekusios.

Atrodytų - vienišo žmogaus mirtis. Mozė mirė būdamas su savo tauta, tačiau tuo pat metu - vienui vienas kalno viršūnėje, be liudytojų. Jo mirtis – slėpininga. Ištikimo, stipraus ir tuo pat metu silpno tarno, užbaigusio visus savo darbus, iškeliavimas. Toks panašus į žmonių apsupto nukryžiuoto Jėzaus vienišumą ant Golgotos kalno.

Mozė netgi miršta "klusniai" -Biblijos tekstas tai rodo vos ne kaip Dievo valios vykdymą: Taigi Viešpaties tarnas Mozė numirė... pagal Viešpaties žodį. Šv.Grigalius Nysietis yra pasakęs: Mozė tapo vertas vadintis aukščiausiu Dievo tarno vardu, kuris tolygus viršiausiam įvertinimui. Ir iš tiesų tas, kuris nepranoko visų šio pasaulio dalykų, negali tarnauti Dievui. Tai sykiu ir yra doro gyvenimo tikslas. Doro gyvenimo pabaiga - paskelbta Dievo žodžio, - ta pabaiga, kurią istorija vadina mirtimi, iš tikrųjų yra naujas gyvenimas. Jam nereikia nei laidotuvių, nei supilto kapo, jis neaptemdo akių ir neišsekina kūno.

Sąžiningam, atsidavusiam ir mylinčiam krikščioniui, iš tikrųjų sekančiam Jėzumi, Mozės istorija suteikia ne tik jėgų, bet ir garbę tarti: Mozė - tai aš.

Parengta pagal Carlo Martini meditacijų ciklą MOZĖ IR JĖZUS, Bernardinai.lt 2005