Mirtis ir Gyvenimas

Dievas sukūrė žmogų nemirtingą. Ir ši tikrovė niekada nepakito. Net kai žmogus nusidėjo ir į pasaulį atėjo mirtis, ji (iki Kristaus, - Senajame Testamente) buvo suvokiama kaip kelionė į Šeolą - mirusiųjų buveinę, duobę, vietą be šviesos. Tačiau žmogus neišnyksta!

Viena vertus - tai patirtys, kurių nė vienas iš mūsų neišvengsime - jos visus mus jungia. Kita vertus - kiekvienas tiek gyvenimą, tiek mirtį išgyvename (ir išgyvensime) asmeniškai - negalime gyventi arba mirti vietoj kito žmogaus.

Po Kristaus Įvykio (taip kartais vadinamas dieviškasis Išgelbėjimo veiksmas, kuris apima visą Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą) įtampa tarp mirties ir gyvenimo tik dar labiau sustiprėja. Gyvenimo amžinumas nei pranyksta, nei pasikeičia, tačiau žmogaus laisvė - įtikėti Išgelbėjimu ir laimėti dangų, arba užsikietinti savo nuodėmėje ir taip amžiams atsiskirti nuo Dievo - brėžia ribą (kaip neperžengiamą bedugnę) tarp Dangaus ir Pragaro.

Tiek mirties, tiek gyvenimo tikrovės Šventajame Rašte labai slėpiningos. Dažnai vertindami jas, pamirštame, jog mirties ir gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo to laikmečio mąstymo krypties (kaip ir Lietuvoje - dar prieš dvidešimtį metų mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimas buvo daugmaž krikščioniškas, tačiau per labai trumpą laiką pakito - netgi krikščionių tarpe, dėl ugdymo stokos, atsirado daugybė žmonių tikinčių karmos teorija, amžinu išnykimu ir t.t.). Klaidinga būtų mūsų šiandienį supratimą taikyti Naujojo (o juo labiau - Senojo!) Testamento tekstams.

Žinoma, išsamios studijos nebus, tačiau bandome pateikti bent trumpą įvadą apie tai ką sako Šventasis Raštas kalbėdamas apie mirties ir gyvenimo tikroves. Tačiau tiek mirtis, tiek gyvenimas yra slėpiniai - jei jie ir atsiveria, tai atsiveria asmeniškai, tam kuris ieško.

Mirtis

Apreiškime Jonui yra visas skyrius, kuriame aprašomas vilties miestas - Naujoji Jeruzalė, kurios gatvėse nebėra tų siaubingų padarų, deja, vis dar šmirinėjančių mūsų miestų ir kaimų keliais: Ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo (Apr 21,4). Pagrindinis žodis čia, be abejo, yra mirtis, skambantis nuo pat pirmųjų Biblijos eilučių (plg. Pr 2,17). Įvairias mirties formas mini daugelis Šv. Rašto puslapių, o visos jos suartėja aukščiausioje - Kristaus mirties ant Golgotos, arba kaukolės, lotyniškai Calvario, kalvoje.

Trisdešimt devintosios psalmės giedotojo gyvenimas yra tarsi atokvėpis, o devyniasdešimtojoje jis lyginamas su trapia gėle: Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta (Ps 90,5-6). Jobas rėkte išrėkia bijąs mirties, kaip ir sunkiai sergantis karalius Ezekijas (plg. Iz 38,18-19). Ir pats Jėzus meldžia prieš mirtį: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs (...) (Lk 22,42).

Senajame Testamente į mirties pasaulį kitapus gyvenimo dažnai žvelgiama su baime, kaip į vaiduoklišką šalį, nors kai kur tekstuose yra ir šviesesnių dalių, kaip Dievo pašauktų Enocho ir Elijo mirtys (plg. Pr 5,24; 2Kar 2) arba psalmės kūrėjo giesmė: Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam Duobės regėti. Tu parodysi man taką, kuris į gyvenimą veda. Tavo Artume - džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje - amžina linksmybė (Ps 16,10-11).

Išminties knygoje, parašytoje krikščionybės priešaušryje, šlovinama pomirtinės bendrystės su Dievu pilnatvė: Betgi teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir kančia jų nepalies. Kvailų žmonių akims atrodė, kad jie mirė - jų išėjimas buvo laikomas nelaime (...) Tačiau jie yra ramybėje. Juk net jeigu žmonių akims jie ir buvo nubausti, jų viltis yra kupina nemarumo (Išm 3,1-4). Kristaus Velykos išsprendžia gyvenimo ir mirties dvikovą. Įsikūnydamas į mūsų fizinį ir dvasinį mirtingumą Kristus, Dievo Sūnus, sulaužė mirtį ir apvaisino ją begalybės sėkla. Jis yra pirmgimis mirusiųjų, kurie prisikels ir visada pasiliks su Juo Tėvo šlovėje (plg. Kol 1,18; 1Tes 4,14.17; 5,10).

Tiki tuo?

Gyvenimas

Aš joms (manosioms avims) duodu amžinąjį gyvenimą - taip Jėzus žada savo tikintiesiems (Jn 10,28).

Jei lengva suprasti, jog gyvenimas, taip pat ir fizinis, yra pagrindinis Biblijos dėmuo - išties žmogus būdavo suvokiamas kaip visuma, o kūnas laikytas neatskiriamas nuo sielos, tai sunkiau suvokti amžinojo gyvenimo idėją, dažnai minimą Evangelijoje pagal Joną. Juka matome, kad kūnas akivaizdžiai miršta!

Kristus yra gyvenimo įsikūnijimas: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (...) Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 11,25; 14,6), tačiau kartu Jis duoda gyvenimą tiems, kas Juo tiki ir klauso Jo balso (plg. Jn 5,24).

Ketvirtojoje Evangelijoje amžinasis gyvenimas nėra fizinis gyvenimas, jo negalima suprasti ir kaip nemirtingumo, kitaip tariant, būsimo begalinio dvasinio gyvenimo. Jis yra dieviškojo gyvenimo sinonimas, dalyvavimas Dievo Sūnaus gyvenime, bendrystė su Juo, įsiliejimas į dieviškąjį slėpinį. Štai Lozorius prisikelia ne tam, kad jau niekada nemirtų - jo prisikėlimas yra Kristaus ir tikinčiųjų Velykų prisikėlimo pranašas.

Gyvybiškai susietas su Dievu amžinasis gyvenimas prasideda dabar, per tikėjimą ir malonę. Tokiu aspektu galima paaiškinti garsiąją Kristaus kalbą apie gyvąją duoną, pasakytą Kafarnaumo sinagogoje: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius (...) Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą (Jn 6,51.53-54). 

Eucharistija - tai amžinybės skonis, kaip pasakyta apie žydų šeštadienį. Per Komuniją jungiamės su Kristaus Kūnu ir Krauju, maitinamės Jo dieviškumu ir mums atsiveria šviesus tobulo ir visaverčio amžinojo gyvenimo horizontas.

Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005