Mesijo slėpinys

Pirmasis tokį keistą Jėzaus elgesį Evangelijoje pagal Morkų pastebėjo Šventojo Rašto tyrėjas vokietis Wilhelm Wrede ir 1901 metais sukūrė šį derinį Mesijo slėpinys. Jo tezė buvo radikali: Jėzaus istorijoje tokią „tylą“ skatino pirmosios krikščionių bendruomenės, nes tik prisikėlęs Jis turėjo būti pripažintas kaip Mesijas ir Dievo Sūnus. Šiandien manoma, kad tasai „slėpinys“ yra ne pirmųjų amžių Bažnyčios kūrinys, jo ištakų reikėtų ieškoti Jėzaus darbuose ir mokyme. Morkus tik atspindėjo istorinę tikrovę.

 

Ką iš tikro "slėpė" Jėzus? Yra manoma, kad ne tiek savo kaip Mesijo didybę, kiek savo - Mesijo - prigimtį. Paklausykime, ką apie šį Jėzaus „slėpinį“ sako vienas iš Švento Rašto tyrėjų: Jo kaip Mesijo ir Dievo Sūnaus didybė yra artimai susijusi su elgesiu, per kurį Jis vykdo Tėvo valią ir užduotis. Kryžiaus kelias, Jo siekis tarnauti ir atiduoti gyvybę visų išganymui yra paradoksalus ir tragiškas mesijanizmas, mokiniams ir miniai tapęs tikru Jėzaus ir Jo gyvenimo slėpiniu.

 

Jėzus iki prisikėlimo "slepia" savo didžiuosius darbus, o kartu - ir savo tikrąją tapatybę. Kad nebūtų klaidingai suprastas vien kaip politinis "Mesijas" - tas kuris ateitų išvaduoti "tik" iš politinės priespaudos ir padovanotų "tik" politinę laisvę.

 

Tik po kančios-mirties-prisikėlimo įvykio tampa aišku, kas toks yra Jėzus. Iki tol Jį labai lengva supainioti su kokiu nors healer'iu, burtininku, išminties mokytoju ir pan. Visos šios savybės - gydymas, mokymas, stebuklai - yra Jėzuje, bet tai viso labo tėra Jo bruožai. Jie neapima visos Jėzaus - Dievo Sūnaus, Išgelbėtojo iš nuodėmės - tikrovės. Gali būti, kad būtent todėl Jėzus liepia tylėti. Nenorėdamas, kad sklistų klaidingi nepilnos tiesos mokymai.