Mažutėliai

Tiesiogine prasme šis žodis asocijuojasi su mažais žmogeliais, galbūt su kokiais nors nykštukais ar senobinėse dainose apdainuotais lazdyno spurgeliais:))) Bet Biblijos terminologijoje tai – ne  ūgį ir ne amžių, o dvasinę būseną apibūdinanti sąvoka. Nors Jėzus dažnai savo mokiniams rodydavo pavyzdžiu vaiką, bet pasakyti norėjo nevaikiškai rimtus dalykus.  „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18,10,14). Tai, kas yra kiekviename žmoguje vaikiško ir tyro - pažeidžiama, trapu ir gali net pražūti atsitrenkus į „didelių žmonių“ šiurkštumą ir nemeilę. Jėzui labai brangus mokinių „mažumas“, nes dovanojant jį kitiems, auginama Dievo karalystė. O juk karalystės įvaizdis - taip pat mažas garstyčios grūdelis, „mažiausias iš visų grūdų“, kaip ir mokinių bendruomenė – „maža kaimenė“. Ir jiems nėra ko baimintis, nes „kas tarp jų mažiausias, tas yra didis“ (Lk 9,48). Šitą „mažo“ buvimo „didžiu“ slėpinį taikliai apibūdina kažkur man girdėta mintis:  dažnai stipriausias dalykas pasaulyje atrodo silpniausias, pavyzdžiui švelnumas yra stipresnis už žiaurumą, kantrybė stipresnė už nekantrumą, gailestingumas stipresnis už kerštą ir meilė stipresnė už neapykantą.

Šalia mažutėlių sąvokos rikiuojasi eilė derančių ir papildančių ją žodžių: nuolankumas, klusnumas, romumas, nuoširdumas...Mažutėlį suprasti ir pamatyti galima tik širdimi. Ryškūs pavyzdžiai galėtų būti mūsų šventieji: Mergelė Marija, Pranciškus, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri rašė: „šventumas – tokia širdies būsena, per kurią pasijuntame nuolankūs ir maži Dievo glėbyje“. O pats mažiausias iš visų kada nors gyvenusių mažutėlių buvo Jėzus. Jis „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,6-8). Savo mokinius Jėzus laimino tardamas: „(...)palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite“ (Lk 10,23) ir pamilęs paprastus Palestinos žmonelius – kuklius, nedidelių mokslų, bet didelės širdies, visiškas priešingybes išpuikusiems Rašto aiškintojams ir fariziejams – Jėzus ir šiandien traukia prie savęs vargdienius, alkstančius teisumo, liūdinčius ir tyraširdžius. Ir tik tokiems bus atskleisti dideli dalykai.