Malonė

Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje. Kai Izraelis ieškojo ramybės, iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“. (Jer 31,2-3 )

Senojo Testamento tekstuose nuolat primenama apie Dievo gerumą, neblėstančią Jo meilę to nevertiems žmonėms – tai ir yra Dievo malonė. Tačiau ta malonė aiškiausiai atsiskleidžia Jėzaus atėjimu. Žmonių giminė nenusipelnė išganymo – tai Dievas davė jį laisva valia,  Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5,8).

Nuo Dievo malonės priklauso visas krikščionio – tavo ir mano – gyvenimas, nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau esame girdėję ir šį perspėjimą: Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! (2 Kor 6). Vienintelis žmogus, kuris turi teisę sakyti, kad yra išteisintas malone, yra tas, kuris visa palieka dėl Kristaus ir paseka Juo. Toks žmogus žino, kad pašaukimas būti mokiniu yra malonės dovana, ir tas pašaukimas yra neatskiriamas nuo malonės.

Ne vienas mokytojas, Kristaus sekėjas yra pastebėjęs dižiulę šių dienų problemą – Bažnyčiai tampant vis labiau sekuliarizuota (pasaulietiška), suvokimas apie brangiai kainuojančią malonę pradėjo blėsti. Malonė buvo paleista "žemomis kainomis", ji tapo suprantama kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Dažnas supranta - sąskaita apmokėta iš anksto, o kadangi ji jau apmokėta, tai galima gauti viską ničnieko nemokant. Kadangi jos kaina buvo beribė, manoma, kad ir švaistyti ją galima neribotai. Malonė, neturinti savo kainos, tampa nieko nekainuojančia malone – tai atleidimo skelbimas nereikalaujant atgailos, krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be išpažinties, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė – tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio.

Visa laimė, kad atokiuose Bažnyčios pakraščiuose yra vietų, kur žmonės vis dar prisimena, kad malonė brangiai kainuoja ir kad ji reiškia - sekti paskui Kristų. Brangi malonė – tai lobis, paslėptas lauke. Dėl jo žmogus mielai eitų ir parduotų visa, ką turi. Tai - brangiausias perlas, kurį norėdamas pirkti pirklys parduotų visas savo prekes. Tai - karališkas valdymas Kristaus, dėl kurio žmogus sutiktų išlupti sau akį, jei tik ši verstų jį suklupti. Tai - pašaukimas, suteikiamas Jėzaus Kristaus, dėl kurio mokinys palieka savo tinklus ir seka paskui Jį.

Brangi malonė – tai evangelija, kurios nuolat reikia ieškoti, dovana, kurios reikia prašyti, durys, į kurias žmogus privalo belstis.

Tokia malonė yra brangi, nes ji ragina mus sekti, o malonė ji yra todėl, kad ragina sekti Jėzumi Kristumi. Ji brangi, nes kainuoja žmogui jo gyvybę, o malonė, nes suteikia jam vienintelį tikrąjį gyvenimą. Ji brangi, nes pasmerkia nuodėmę, o malonė, nes išteisina nusidėjėlį. Tačiau labiausiai brangi ji yra dėl to, kad Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę: Jūs esate nupirkti už didelę kainą <...>. O tai, kas Dievui brangiai kainavo, mums negali būti pigu. Labiausiai malonė tai yra todėl, kad Dievas nepalaikė savo Sūnaus per didele kaina sumokėti už mūsų gyvybę, ir atidavė Jį už mus. Brangi malonė – tai Dievo Įsikūnijimas.

Brangi malonė – tai Dievo šventykla. Ją reikia apsaugoti nuo pasaulio, jos negalima mesti šunims. Dėl to ji yra gyvasis žodis – Dievo Žodis – kurį Jis kalba, ir tai Jam patinka. Brangi malonė konfrontuoja su mumis, maloningai kviesdama sekti Jėzumi. Ji ateina kaip atleidimo žodis palūžusiai dvasiai ir atgailaujančiai širdžiai. Malonė daug kainuoja, nes priverčia žmogų pasiduoti Kristaus jungui ir sekti paskui Jį. O malonė tai yra dėl to, kad Jėzus sako: Mano jungas švelnus ir mano našta lengva.

Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen. (2Pt 3,18)

Parengta pagal Dietrich Bonhoffer BRANGI MALONĖ, Bernardinai.lt, 2007