Vienas iš trečiosios Evangelijos pagal Luką savitumų – tas, kad jis dažnai vaizduoja Jėzų, susikaupusį maldoje: visai tautai krikštijantis ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi (Lk 3,21). Evangelijoje yra daug giesmių ir psalmių – Benedictus, Magnificat, Gloria in excelsis, Nunc dimittid. Skaitome, kad išgydęs raupsuotuosius, Jėzus traukdavo į nuošalesnes vietas melstis (Lk 5,16), prieš pasirinkdamas Dvylika, Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui (Lk 6,12). Prieš Petro išpažinimą Jėzus nuošaliai vienas meldėsi (Lk 9,18). Simboliška didžioji Atsimainymo scena, kurios aplinka ir šerdis yra besimeldžiančio Jėzaus paveikslas: Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė (Lk 9,28-29).
Jėzus meldžiasi ir mokydamas savo mokinius maldos Tėve mūsų (Lk 11,1). Dar įtemptesnis pasakojimas apie Jėzų Getsemanėje, kur susiduriame su tamsos malda ir Dievo tyla. Pasakojimo pradžioje ir pabaigoje Lukas dėsto esminę temą, kuri paaiškina visą pasakojimą. Iš pradžių Jėzus kreipiasi į savo mokinius: Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą (Lk 22,40), kitaip tariant, kad išbandymo valanda jų nesuglumintų. Ir pabaigoje, po ilgos, primenančios kovą maldos, tikros agonijos, ištaria tą patį: Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą (Lk 22-46). Pasak Luko, Jėzus ant kryžiaus ištaria 31-osios psalmės žodžius: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23,46), o visa Evangelija pagal Luką baigiasi žodžiais apie mokinius, kurie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą (Lk 24,53).
Šventasis Augustinas pats daug meldėsi ir troško, kad visi melstųsi. Jis parašė Išpažinimus, kuriuos prašė skaityti taip, kaip jie parašyti: kaip maldą, kaip šlovinimo giesmę. Tegul broliškoji siela pamilsta manyje tai, ką Tu mokai mylėti, tegul apverkia tai, ką Tu mokai apverkti... Tegul iš broliškų širdžių, tarsi iš smilkytuvų, kyla priešais Tavo paveikslą himnai ir raudos (Conf.X, 4,5).
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
Komentarai
šiandien girdėjau tėvo Jono Emanuelio paskaitą. Apie maldą jis sakė:"malda - tai širdžių pokalbis." Širdis Širdies artumoje, šviesoje, regimybėje, meilės tiesoje. Tai, kas yra tavo gyvybė, atnešama ten, iš kur kyla tavo gyvybė. Kad atsinaujintų.