dulkė 2010.12.28, 19:54
Dažnai sakoma, kad Senasis Testamentas, kaip ir to meto visuomenė, yra žiaurus kūdikiui (beje, turint omeny šių laikų požiūrį į gyvybę, galima būtų teigti Koheleto žodžiais: po saule nieko nauja). Štai ST Eliziejus nedvejodamas leidžia meškoms sudraskyti keturiasdešimt du vaikus, pašiepusius jo plikę (plg. 2 Kar 2,23), o Biblijos išminčiai neretai patardavo auklėti vaikus rykštėmis. Tačiau kartu matome, kaip Agaras myli Izmaelį, Mozės motina – savo mažylį, Jokūbas – Benjaminą ir kt.
Akivaizdu, kad atėjus Jėzui, toks požiūris keičiasi ne vien todėl, kad evangelijose aprašoma Jo kūdikystė, kai Marija su Juozapu, norėdami apsaugoti kūdikį, ryžtasi vidury nakties keltis ir bėgti Egiptan. Ir net ne todėl, kad Jėzui pačiam patinka būti apsuptam vaikų, kuriuos atneša motinos, kad prisiliesdamas ir palaimindamas, suteiktų jiems stiprybės. Jėzus išdrįso teigti, kad kūdikis yra pavyzdys suaugusiųjų gyvenimui.
Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė (...) kas nepriima Dievo karalysts kaip kūdikis, neįeis į ją (Mk 10,14-15). Kūdikio pasitikėjimas tampa aukščiausiu tikėjimo ženklu. Gudriam, įtariam, savanaudžiui suaugusiajam seksis visuomenėje, bet jis nepajėgs patekti į Dievo karalystę. Todėl kūdikis tampa suaugusiojo mokytoju. 131-oji psalmė nujaučia šią tiesą ir sako, kad tikintysis yra kaip vaikas ramus ant motinos kelių.
Yra ir kita kūdikio savybė, kurią atskleidžia Šventasis Raštas. Jis yra akivaizdus galios, jėgos, valdžios stygiaus simbolis, todėl tampa menko ir vargano mokinio simboliu. Tačiau kartu jis prašo Bažnyčią rūpintis mažaisiais, silpnais ir vargšais, pažemintais. Kas juos priima, elgiasi taip, lyg priimtų Kristų. Ir kas juos atmeta, atmeta patį Dievą.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus