dulkė 2011.01.09, 10:44
Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis (...) Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrkštytas“ (...) Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens (Mt 3,13-16).
Graikiškai báptô reiškia panardinti, šią prasmę turi stiprinamasis žodis baptízô, iš kurio kilę žodžiai battesimo (it. krikštas) ir Battista (it. Krikštytojas). Apsiplovimo ir apsivalymo apeigos paplitusios visose kultūrose. Denis‘o Massono knygoje „Vanduo, ugnis ir šviesa“ atskleidžiama, kad vanduo yra pagrindinis visų trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – teologijos simbolis. Tačiau būtina pabrėžti du dalykus: viena vertus, vanduo yra gyvybės pradžia (jo buvimas yra lemiamas veiksnys visose kosmologijose ir pasakojimuose apie pasaulio sukūrimą, taip pat ir Pradžios knygoje), kita vertus, vanduo yra apsivalymo priemonė.
Nors iš pradžioje pateiktų Evangelijos ištraukų galėtų kilti klausimas, kodėl Jėzus krikštijosi, jei Jam svetima nuodėmė, čia nepateiksime išsamaus atsakymo į tai. Būtų neteisinga sumenkinti krikščionių Krikštą tik iki apsivalymo nuo pirmapradės nuodėmės apeigų.
Krikštas kartu yra kelias, per kurį tikintysis dalyvauja Kristaus Velykų slėpinyje ir kuriuo eidamas tampa Dievo vaiku. Šia prasme reikšmingi Pauliaus pamąstymai iš Laiško romiečiams 6-ojo skyriaus:
Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6,1-11).
Skaitytoją kviestume paimti į rankas Pirmąjį Petro laišką ir pabandyti jį perskaityti pagal kai kurių mokslininkų pasiūlytą schemą. Ji leidžia tekste įžvelgti senosios Krikšto liturgijos kontūrus. Reikėtų pradėti nuo Krikšto himno (plg. 1 Pt 1,3-5), paskui pereiti prie paruošiamojo Krikšto pamokslo (plg. 1 Pt 1,13-21). Toliau autorius aprašo tikras Krikšto apeigas (plg. 1 Pt 3,18-22). Grįžę į teksto pradžią, randame po Krikšto sakomus pamokymus (1 Pt 1,22-2,10) su pamąstymais apie naujai pakrikštytųjų gyvenimą (plg. 1 Pt 2,11-3,7 ir 5,5-9). Viską vainikuoja 34-oji psalmės giesmė (plg. Ps 34,10-12).
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus