Kapas Biblijoje yra tarsi Šeolo, kitaip tariant pragaro vartai, kur nusileidžia mirusieji, kur jie susitinka su savo tėvais ir virsta kone šmėklomis. Didelis prakeiksmas likti nepalaidotam, būti atskirtam nuo savo praeities. Daugelyje Senojo Testamento vietų susiduriame su požiūriu į mirtį, kaip į slogų, liūdną reiškinį. Karalius Hezekijas, pasveikęs po sunkios ligos, taip gieda: Juk Šeole niekas tau nedėkoja, nei Mirtis tavęs nešlovina, - kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo gerumo. Gyvasis - tiktai gyvasis tau tedėkoja, kaip šiandien kad aš darau (Iz 38,18-19).
Tačiau ir ten pamažu skleidžiasi viltis ir ją gieda psalmės kūrėjas: Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam Duobės regėti. Tu parodysi man taką, kuris į gyvenimą veda. Tavo Artume - džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje - amžina linksmybė (Ps 16,10-11). Kitoje psalmėje aiškiai išsakyta mintis apie amžiną bendrystę su Dievu: O mano gyvastį Dievas atpirks iš Šeolo nagų ir teiksis mane pasiimti ( Ps 49,16). Taigi Velykų viltis jau buvo pražydusi ir Senojo Testamento tikėjime.
Kapas su nuristu akmeniu yra tobulas visų pasakojimų apie Kristaus prisikėlimą Velykų simbolis. Graikų kalboje vartojami du žodžiai: tafos, kitaip tariant kapo duobė žemėje ir mnemeion, reiškiantis atmintį arba paminklą, pastatytą mirusiajam atminti. Mes, vakariečiai, kalbėdami apie kryžiaus formos statinį, kurio viduje yra plikoji kalva ir Kristaus kapas, tradiciškai sakome Šventojo Kapo bazilika, o Rytų krikščionys jį vadina Anastasis arba Prisikėlimo bazilika.
Kapas Izraelyje dažniausiai būdavo ola ar grota, kurioje ant akmeninių suolų guldydavo palaikus. Ant angos būdavo užritinamas girnapusės formos akmuo. Dėl tikėjimo mirties neišvengiamybe kapas tapdavo artimas, virsdavo beveik antraisiais namais (o pas mus šiandien ar ne kitaip?). Jėzaus draugai taip pat tikėjosi išsaugosią Jo šlovę palaidodami Jį kapo rūsyje. Jie pasirūpino kūnu ir tai viskas, ką galėjo padaryti. Tačiau koks buvo pasimetimas rytą neradus Jo!
Ar ši paskutinioji Kryžiaus kelio stotis - Jėzaus kapas - nėra dar vienas iššūkis ir mums? Juk ir kiekvienas iš mūsų vieną dieną būsime paguldyti į kapą, praradę bet kokią galimybę būti reikšmingi savo aplinkoje ir kažką palikti po savęs, mes išnyksim visų užmiršti. Bet ar nesam jau dabar laidojami savo pačių savimylos? Ar esame sugriovę tiltus į praeitį, kurie trukdo susitikti Jėzų? Ar atsisakome savo pačių susikurtų gyvenimo tikslų, atmesdami tai, ką kužda Jo balsas? Tai priežastys, dėl kurių mes mirštame iš tiesų. Jei palaidosim išdidumą ir puikybę, prisikelsime iš mirties. Tik neišsigąskim! Tai - tiltas tarp mūsų ir Jėzaus. Nuodėmės mirtis yra džiaugsmas ir Didysis Meilės prasiveržimas. Jėzus nuėjo šį kelią ir dabar laukia mūsų. Kiekvieno.
Kapas - ne beviltiška pabaiga, o atgimimo ir naujos pradžios vieta. Prisikėlimo aušra pasiekiama ranka.
Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005 bei T. Ivančic meditacijas THE WAY OF THE CROSS - FOLLOW ME
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Gimstam ir gyvenam, kad mirtume gyvenimui :) matyt, ta riba tarp gyvenimų - labai svarbi. Vat įdomu, jei katalikas užsimanytų po mirties būti sudegintas? Koks yra Bažnyčios požiūris į kremavimą?
Kiek žinau, Bažnyčia ne prieš.
tiksliau tai reikėtų sakyti: "joks" :) t.y. Bažnyčia į tai nežiūri. Nedraudžia, bet ir tarsi "nemato" to. Kodėl taip sakau? Nes kol kas nėra jokių nuorodų (bent Lietuvoj) kaip laidoti žmogų urnoje. Viską bandoma daryti pagal tas pačias apeigas kaip ir laidojant žmogų karste, bet nelabai gaunasi... Laidotuvių apeigose pagarba mirusiajam, jo užtarimas ir t.t. išreiškiamas per jo kūną, o urna labai mažytė - jos arba nesimato, arba neaišku kaip ją nešti procesijoje, arba ją veža padėję paprastai ant sėdynės ir t.t. Žodžiu toks biškelį jovalėlis gaunasi.
Bet teologiškai ten viskas tvarkoj. Tie kurie sudeginti - taipogi prisikels su naujais, perkeistais kūnais, panašiais į prisikėlusio Kristaus kūną :)