Jurgis Matulaitis, palaimintasis

Prieš pradedant skaityti apie mūsų tautos palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kviesčiau užsukti į "Bernardinų" archyvą ir pasiskaityti Virginijos Adomonytės straipsnį - pamąstymą "Šventieji laukia", kuris gerokai priartina prie šventumo ir šventojo sampratos  šiandienoje:                                             http://archyvas.tst.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F101977

Sausio 27 d. Bažnyčioje minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Tai jo mirties diena. Stebina toks palaimintojo paminėjimo dienos pasirinkimas. Tačiau Marijos Nekaltojo Prasidėjmo vienuolijos seserys (Jurgio Matulaičio dvasinės dukros, nes jis įkūrė šią vienuoliją Lietuvoje) sako, kad tai jo gimimo dangui diena, ir nieko čia stebinančio nėra.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime prie Marijampolės. Jis buvo jauniausias, aštuntas vaikas šeimoje. kai jam buvo treji, mirė tėvas, o sulaukus dešimties - motina. Netekęs tėvų augo vyresniojo brolio šeimoje.  Paauglystėje susirgo  sunkia liga - kaulų džiova.

Siekti mokslo Jurgiui buvo sunku: kamuojamas sunkios ligos ir nepriteklių, dažnai turėjo nutraukti mokslą, daug ko mokėsi savarankiškai. Jo bendramoksliai gimnazistai atsiminimuose rašė, kad Jurgis, matėsi, buvo silpnokai pasiruošęs mokytis gimnazijoje.

Nežiūrint visų sunkumų, būdamas 20 metų, 1891 m. Jurgis Matulaitis įstoja į Kelcų (Lenkijoje) kunigų seminariją. Iš ten 1892 metais buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją, o nuo 1895 m. studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė aukso medaliu. 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas į kunigus. 1918 m. gruodžio 1 d. įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.

Jurgio Matulaičio pareigų ir darbų sąrašas įspūdingas: kunigas, teologijos mokslų daktaras, Kielcų kunigų seminarijos, Petrapilio dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius, sociologijos katedros vadovas, socialinių kursų Lenkijoje ir Lietuvoje organizatorius, vienuolis, vienuolijų atnaujintojas ir steigėjas, Vilniaus vyskupas, Apaštališkasis vizitatorius. 

Tačiau pirmiausia jis buvo žmogus. Amžininkų prisiminimu, jis buvo labai paprastas, prieinamas, tačiau tame parastume slypėjo išmintis, žmonių santykių pažinimas, gebėjimas giliai įžvelgti esmę. Be to, kaip bene pagrindinis jo bruožas buvo ramybė. Ramybė, spindinti iš veido ir akių.

 Stasys Yla biografinėje knygoje apie Jurgį Matulaitį, kuri taip ir vadinasi "Jurgis Matulaitis", rašo: " Trys bruožai neabejotinai būdingi jo asmeniui - genialumas, veiklumas ir šventumas, - ir jie sukuria labai retą, spalvingą asmenybės derinį, vertą mūsų dėmesio ypač šiais laikais."

Dar daug būtų galima pasakoti apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Bet tai būtų vis tiek ne tas įspūdis, ne tas susižavėjimas ir įvertinimas, ne tas nustebimas ir gerumas, kurį galima patirti tik asmeniškai ieškant būdų jį pažinti, galiausiai, ieškant jo užtarimo maldoje. 

Palaimintasis Jurgis Matulaitis tebūna visiems tas, į kurį galime kreiptis prašydami užtarimo, kai jaučiamės silpni ir pavargę, kai nebetikime, kad mūsų darbas ir pastangos ko nors vertos ir atneš vaisių, kai ieškome pagalbos sergant patiems ar kitiems. Melskime šio mūsų užtarėjo danguje kartu su mumis būti mūsų žemiškuose varguose.

Ar palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju, mūsų tautos šventuoju, kol kas neaišku. Jo beatifikacijos byla laukia savo eilės Romoje. Melskime, prašydami Viešpaties malonės, nes mums jo reikia, mums labai reikia jo šventumo pripažinimo.