Jonas Krikštytojas

„Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. Sakau jums: tarp gimusių iš moteries nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį“ (Lk 7,27-28). Tai – Jėzaus žodžiai. Jis taip pat dar vadino Joną daugiau nei pranašu, juk buvo paties Tėvo siųstas savo Sūnui pirmtaku.

Grįžkime tris dešimtmečius atgal į Judėjos kalnyno miestą, kur palaiminti įvykiai sekė vienas paskui kitą (nuoseklus pasakojimas apie tai - apaštalo Luko evangelijos pirmame skyriuje). Viešpaties angelas apreiškė kunigui Zacharijui: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios  ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1,13-17).

Vaikas iki pat įvykių augo dykumoje sveikas ir užsigrūdinęs, pilnas Dievo malonės (ką ir reiškia vardas Jonas), jo išvaizdą taip aprašė apaštalas Matas: „Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“. Pradėjęs vykdyti Dievo jam numatytą misiją, Jonas buvo trisdešimties kaip ir Jėzus. (Prisiminkime kaip besilaukianti Mergelė Marija lankė jau šeštą mėnesį buvusią nėsčia Elzbietą). „Vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“ (Jn 1,30-31). Šioje ištraukoje galime pastebėti, kaip Jonas išpažįsta Jėzaus dieviškumą, nes juk pats buvo pusmečiu vyresnis.

Galingi Jono krikštytojo pamokslai dykumoje prie Jordano, jo pranašiška išvaizda ir elgesys klaidino eilinius žmonelius, belaukiančius Mesijo. Todėl Jonas tvirtino nesąs tuo, kuo žmonės jį laiko, sakydamas: „po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3,11). Kurpės (arba sandalai) tais laikais buvo labai paplitęs apavas, pagamintas iš odinio arba medinio pado, prie kojos tvirtinamas raišteliais. Sugrįžusiam namo šeimininkui kurpes atrišdavo vergas ar tarnas, po to kojas numazgodavo, nes šios neišvengiamai apdulkėdavo vaikštant negrįstais keliais. Taip būdavo parodoma ypatinga pagarba ir meilė. Ir štai Jonas Krikštytojas išreiškia savo nevertumą būti net tarnu, paliudydamas Jėzaus pirmenybę.

Jonas skelbė „krikštą nuodėmėms apreikšti“ ir ragino: „taisykite Viešpačiui kelią!“, o tai reiškia – išlyginkite kalvas ir užpilkite slėnius, kad kelias būtų kuo malonesnis ateinančiam Karaliui. Suprantama, kad kaip ir visa biblijinė kalba, šitas posakis simbolizuoja Jėzaus atėjimą į visų širdis, pašalinant tam kliūtis - nuodėmės „kalnus“ ir nuopuolių „duobes“.

Nepatiko tuometiniam tetrarchui Erodui visas tas sujudimas, tiksliau - kėlė baimę. Nes Jonas visada buvo tiesus ir teisus savo žodžiuose, jis ir Erodui kalbėjo apie jo brolio Pilypo žmoną Erodiadą: „tau nevalia jos turėti“. Todėl pasitaikius niekingai progai, Jonu buvo atsikratyta – kalėjime budelis nukirto jam galvą.

O žilagalviai Zacharijau ir Elzbieta, tėvai didžiojo Jono, jūs geriausiai galėtumėt paliudyti prasmę gyvenimo ir mirties savo sūnaus, Jono Krikštytojo, kurio varde įrašyta Dievo valia, o visas gyvenimas nuo pradėjimo iki mirties yra neapsakomai graži šlovės giesmė Dievo Tėvo siekiui, Tiesos giesmė, šlovinanti Sūnų Gelbėtoją, ateinantį pas apleistuosius, suvargusius ir tamsoje vis dar klaidžiojančius Izraelio žmones. Šventoji Dvasia, Dieve, nuplauk mus!