Jokūbas
Nes VIEŠPATS sau išsirinko Jokūbą – Izraelį kaip brangų turtą (Ps 135,4)
Kai pirmąkart skaičiau Pradžios knygoje mūsų tikėjimo patriarcho Jokūbo istoriją, negalėjau atsistebėti, kaip Dievas rinkosi tokį sukčių. Jo gimimas iš motinos Rebekos, Izaoko žmonos, buvo ne šiaip – berniukas gimė laikydamasis savo brolio dvynio kulno (hebrajų kalboje „laikantis kulną“ ir reiškia sukčius). Nors vaikystėje buvo silpnas ir tylus, savo vyresnįjį brolį lenkė gudrumu ir jau paauglystėje Ezavui būnant alkanam mainais į lešių sriubos dubenį išviliojo jo pirmgimystės teises. Motina labiau mylėjo Jokūbą, nei Ezavą ir kai senstantis, jau beveik nematantis Izaokas norėjo palaiminti vyresnįjį „savo sielos palaiminimu“, ji gudrumu į Ezavo vietą nusiuntė Jokūbą. Taip šis gavo visas pirmgimio teises ir iš tėvo. Sužinojęs apie apgaulę brolis nejuokais įtūžo, Jokūbui teko slėptis. Motina išsiuntė jį pas savo brolį Labaną, kur keturiolika metų ištarnavęs užgyveno dvi pačias ir gausų būrį vaikų. Jo avių kaimenė augo pastebimai, bet ne be prigimtinio apsukrumo ir gudrumo. Todėl Labanas nenorėjo su visu užgyventu turtu paleisti Jokūbo namo. Tačiau Dievas Jokūbui buvo palankus.
Labai reikšmingas buvo Jokūbo sapnas, kur jis kovėsi su pačiu Dievu. Net ir čia gudrumu Jokūbas išgauna Dievo palaiminimą: „Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (Pr 32,29).
Izraelis už visus savo vaikus labiausiai mylėjo savo mylimosios žmonos Rachelės pirmgimį Juozapą, už tai kiti jo nekentė. Visgi meilės vaisius buvo palaimintas. Vėlesnis Jokūbo gyvenimas persikėlė į Egiptą, kur Juozapas jau buvo Egipto valdytoju. Iš viso Jokūbo namų žmonių, atsikėlusių į Egiptą, neįskaitant Jokūbo sūnų žmonų, buvo 70. Surinkęs visus savo sūnus testamentui Izraelis paskelbė: „Juozapas – vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą“ (Pr 49,22). Iš Jokūbo kilo 12 Izraelio giminių.
Laiške romiečiams Paulius rašo: „Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.
O aš galvoju, kad tikrai nevalia kito teisti jau vien dėl to, kad nežinai ar jo nepasirinko Dievas :)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
paskutinis sakinys gal ir išteisina dulkę:))).
nepamirškim,kad pas juos kraujomaiša makalavosi ištisai per visas kartas nuo Jokūbo. Ir santykiai tarp jų baisiai painūs, būtent todėl.
Dievas ir Ezavo nepamiršo,iš jo giminės kilo karaliai,kurie valdė tą kraštą.
o esminė problema visgi išlieka šeimos susiskaldymas, mat Jokūbą mylėjo motina, o Ezavo nekentė, kurį mylėjo Izaokas tėvas.
man atrodo visi pirmąkart skaitantys ST būna lengvai šokiruoti tuometinių šeimyninių santykių, nieko jau čia naujo nepasakiau :) o teisti, kaip ir išteisinti, nebūtina. Kaip ir sakiau, ką gali žinot, gal ir mane Viešpats pasirinko ;) linkiu to ir jums, geros dienos!
ooo, tai tu dulkė:) man paveikslėlis su vardu nesusirišo biški:).
ne ne, ne teisti atėjau:).Dievas žino , ką pasirenka, bet mane tai vis dar šokiruoja tokie senojo pasaulio žmonės.
paveikslėlį visada galima pakeist :) neseniai ST radau vietą, kur ir Abraomas save Dievo akivaizdoj dulke vadina.
aha, aha, atkreipiau į tai dėmesį skaitydama.Jis suvokia savo menkumą ir drįsta su Juo kalbėti, nes tikslas kilnus:).