Jeruzalė

Senovės Izraelio karalių, vėliau Judėjos karalystės sostinė ir vienas garsiausių pasaulio miestų. Jeruzalė - hebr. יְרוּשָׁלַיִם = Jerušalajim - įsikūrus aukštose Judėjos kalvose (800 m virš jūros lygio), neprieinama nei iš jūros, nei upe. Į visas puses, išskyrus šiaurę, leidžiasi statūs šlaitai. Rytuose, tarp Jeruzalės (su šventykla) ir Alyvų kalno yra Kedrono slėnis. Pietuose ir vakaruose miestą juosia Hinomo slėnis. Trečiasis, vidurinis slėnis, įsirėžęs į patį miestą, skiria šventyklos teritoriją ir Dovydo miestą nuo aukštutinės, vakarinės dalies. Kadaise Jeruzalė vadinosi Salemu, kurio karalius Abraomo laikais buvo Melchizedekas (Pr 14,18; Hebr 7,1-2). Jozuės laikais tai buvo jebusiečių tvirtovė (Jebusas), vėliau ją karalius Dovydas užėmė ir padarė savo sostine – Dovydo miestu. Jis nusipirko žemės šventyklai ir atgabeno į Jeruzalę Sandoros skrynią. O jo sūnus, karalius Saliamonas, pastatė Dievui šventyklą ir nuo tada Jeruzalė – “šventas miestas”, iš pradžių tik judėjų, vėliau -  ir krikščionių bei musulmonų. Šiandien žiūrint turisto akimis, svarbiausia judėjams vieta – Raudų siena, krikščionims – Kristaus kelio stotys, Meka, Medina ir Al Aksos mečetė – musulmonams. Ir visa tai stovi greta. Jei norėtumei dar paturistaut, apsilankyk vaizdų svetainėj: http://www.cityofdavid.org.il/hp_eng.asp 

Tačiau  nuosekliau vartant Bibliją negalima nepastebėti ST pranašų skelbiamos žinios: iš toli ateinantys (pagoniškų tautų vaikai) taip pat kaip ir judėjai laikys Jeruzalę savo motina: „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio” (Iz 60,3). Pranašas Izaijas regi tai, ką apaštalas Paulius vadina paslėptuoju Dievo planu: pagonys drauge su žydais dalyvauja tame pačiame išganymo pavelde. Apaštalas Paulius rašė laišką Efezo bendruomenei, sudarytai daugiausia iš pagonių atsivertusių tikinčiųjų. Pagrindinė laiško žinia: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai”. O jau Apreiškimo knygoje matome būsimąją arba dangiškąją Jeruzalę, kaip Bažnyčią:  „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21,2). Būtinai skaityk toliau: „žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.  Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai. Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21,11-14).  Ir būtinai dar toliau skaityk: „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės  (Apr 21,22-26). Tai - „Būsimoji Jeruzalė“.

O dabar atsiversk ir skaityk nuo Pradžios knygos, nes Jeruzalė, ko gero, yra visa tai, apie ką rašoma Šventąjame Rašte.