Iš(nu)teisinti
dulkė 2010.10.24, 12:42
Muitininkas nuėjo į namus nuteisintas, o ne išpuikęs fariziejus, laikęs save teisiu prieš Dievą. Šitaip baigiasi Jėzaus palyginimas su dviem veikėjais – priešingybėmis (plg. Lk 18,9-14). Veiksmažodis išteisinti – graikiškai dikaioûn – čia nusipelno dėmesio. Jis yra nepaprastai svarbus ir apaštalo Pauliaus mokyme. Pagrindinė jo reikšmė teisminėje terminologijoje reikštų paskelbti ir pripažinti asmenį teisiu, tačiau religinė prasmė peržengia teisminių terminų ribas ir norint paaiškinti , reikia pasitelkti ir kitus teologinius terminus.
Iš pradžių yra malonė, kitaip tariant, Dievo meilė savo kūriniui, kuris per nuodėmę nutolo nuo Dievo. Viešpats pirmas bėga žmogaus link. Paulius romiečiams rašo: Izaijas drįsta sakyti: „Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo“ (Rom 10,20). Žmogus yra laisvas priimti arba atmesti malonę ir išganymą. Jis priima juos per tikėjimą ir džiaugsmingą sąjungą su Dievu, atsiverdamas Jo meilei. Tas, kuris tikėdamas priėmė malonę, yra išteisintas (arba paskelbtas teisiu prieš Dievą, kuris jį išlaisvina ir apvalo nuo blogio). Aišku, žmogus gali bandyti gelbėtis pats, per savo darbus, laikydamasis įstatymų, bet tai primintų bandymą išsikapstyti iš judančių smėlynų be tvirtos rankos to, kuris stovi ant kieto pagrindo.
Toks yra fariziejus, išpuikęs ir suklaidintas savo paties teisumo, manydamas išsigelbėsiąs pats savo darbais. Skirtingai nuo jo, muitininkas, negalintis Dievui parodyti jokių nuopelnų, tik savo nuodėmę, meldžia Dievą pasigailėjimo ir Dievo malonė jį išteisina.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus