Patarlių knygoje yra himnas, kurį dieviškoji Išmintis gieda tikintiesiems (plg. Pat 8,22-31). Jame Dievo kūryba aprašyta tarsi Kūrėjo šedevras, sukurtas pasitelkus Išmintį - Dievo bruožą, kuris suasmeninamas, kitaip tariant, pristatomas kaip architektas ar dailininkas, visa dvasia ir kūnu linkstantis prie savo kūrinio.
Kartą atėjusi į šį pasaulį, toji Išmintis tampa žmogaus išminties ir kosminės dermės šaltinis, todėl vadinamosios išminties literatūros tikslas - parodyti, kaip iki galo išgyventi ryšį su Dievu, su savo artimu ir pasauliu. Ji padeda atskleisti daiktuose slypinčią tobulybę ir bando paaiškinti bei pašalinti pasauliui blogio padarytas žaizdas.
Naujajame Testamente išmintis - graikiškai sophía - yra Dievo ypatybė, priskiriama Kristui, kuris yra Dievo galybė ir išmintis (1 Kor 1,24). Taigi, himnas iš aštunto Patarlių knygos skyriaus tampa himno Kristui pagrindas. Juo pradedamas laiškas kolosiečiams (plg. Kol 1,15-20): Jis pasirodo kaip visatos būties kūrėjas ir išgelbėtojas ( jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, (...) ir per jį visa sutaikinti su savimi,(...) kas yra žemėje ir danguje (Kol 1,16,20).
Išmintis yra Tėvui būdinga savybė, tapusi ir Sūnaus išraiška. Trejybės ratą užveria krikščionių tradicija, kuri, remdamasi Šventosios Dvasios dovanota išmintimi (plg. Iz 11,2), Šventajai Dvasiai priskyrė ir tokius žodžius: Dvasia kuria ir duoda gyvybę (plg. Ps 104,30) ir Dvasia mums padeda savo dovanomis. Taip per vieną Išminties sąvoką galime kalbėti apie Trejybę ir jos poveikį žmonijai bei pasauliui.
Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus