Įsčios

Pamenu vaikystėje Angelo pasveikinimo maldą meldžiausi kiek kitaip: „...ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“, vėliau pripratau prie dabartinio teksto, iš kurio iškrito „įsčių vaisius“, tik nelabai suprantu kodėl? Girdėjau kitas tautas meldžiantis vis dar senoviškai.

Įsčios - kažkas labai švelnaus, saugaus bei paslaptingo. Įdomu, kad hebrajiškai „motinos įsčios“ yra tas pats, kas gailestingumas rahamim, rehem -„gimda". Graikiškai gailestingumas splagchna - vieta, kur skleidžiasi gyvybė, kur užgimstama, o „įsčios“ - koilia – subtilus, gelminis simbolis, gyvybės ženklas.  Ir štai Dievas Tėvas iš savo begalinio Gailestingumo (Įsčių), perkelia to Gailestingumo Vaisių į Mergelę, iš anksto Nekaltu Prasidėjimu parengęs jos įsčias. „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1,22-23).

Jei leisit trumpam nuklyst į šalį, pasidalinsiu vienoje paskaitoje girdėta įdomia mintimi, kad moters įsčios primena Jeruzalės šventyklą. Kaip žinome, jos viduje yra šventa vieta. Į ją galėjo užeiti tik žydai, analogiškai moters „šventykla“ skirta tik jos vyrui. Vienąkart metuose įsčiose gali subręsti meilės vaisius, taip pat kartą per metus į šventų švenčiausiąją patalpą, kuri simbolizavo Dievo sostą ir joje buvo ypatingai juntama Viešpaties šlovė, galėdavo užeiti vyriausiasis kunigas. Ir dar viena įdomybė – šventyklos uždangą simbolizuojančią mergystės plėvę gamtos pasaulyje turi tik žmogaus moteriškosios lyties atstovės.

Skaitantys vyrai gali pagalvoti, kad tai juos liečia tik dalinai, tad kviesčiau pamąstyt dar vienu kampu. Su įsčiose prasidedančiu fizinės būtybės gyvenimu Biblija sieja Kūrėjo darbus: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.“ (Ps 139,13-16). Taigi, įsčios yra ne vien tik gyvybės pradžia. Jos yra kiekvieno vyro ir kiekvienos moters dieviškojo pašaukimo pradžia. Prisiminkime Joną Krikštytoją, kuris „iš pat motinos įsčių bus kupinas Šventosios Dvasios“, arba apaštalą Paulių, kuris tvirtina, kad „tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonim (...)“ (Gal 1,15-16).

Mūsų visų širdies įsčios yra ta vieta, kur užgimsta troškimai bei norai ir jei jie sutampa su Dievo norais, šioje žemėje galime daug nuveikti, o tuo pačiu patirti Tikrą Džiaugsmą. Stephen Gullet rašė: "tik kartą pereisiu šią žemę. Gėrį, kurį galiu padaryti dabar, meilumą, kurį galiu parodyti bet kokiam žmogui, turiu rodyti dabar ir neatidėlioti ateičiai. Nes antrą kartą pro čia nebeisiu".