Globėjas

Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją (...) (Jn 14,16).

Paskutinės vakarienės metu Jėzus penkis kartus žada Šventosios Dvasios dovaną. Evangelijos pagal Joną graikiškajame originale Dvasia vadinama Paráclito, žodžiu, kurio prasmė artimesnė ne Globėjui, kaip parašyta liturgijos tekste, bet užtarėjui, guodėjui, gynėjui. Termino kilmė yra teisinė ir teisminė: kaltinamasis globojamas pašaukto gynėjo. Taigi Jėzus kalba apie nuolat aplinkos puolamo, po teismus tampomo krikščionio gyvenimą, kurį patyrė ir pats Kristus.

Kaip skelbė Jėzus, mokiniams nereikės rūpintis, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis (Mt 10,19-20). Dvasia - Globėjas taip stipriai palaikys mokinį, kad jo likimas iš esmės pasikeis: visuomenė iš kaltintojo virs kaltinamuoju, o šio pasaulio kunigaikštis, Kristaus ir Jo tikinčiųjų priešininkas, bus nuteistas. Išties Paráclito ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo (...) Dėl teismo, kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas (Jn 16,8. 11).

Savo baigiamosiose kalbose Jėzus atskleidžia dar vieną Dvasios vaidmenį. Ji yra tiesos Dvasia, kitaip tariant, jai skirta visiškai atskleisti tiesos arba Žodžio, Apreiškimo ir Jėzaus Evangelijos prasmę. Paráclito liudija ne tik pasaulio akivaizdoje, bet ir krikščionio širdyje: jis išmokys jus visko ir primins, ką esu jums pasakęs (Jn 14,26).

Iš G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005