Fariziejai

Fariziejai hebrajų kalboje reiškia atsiskyrusiuosius. Tai buvo nemaža religinė judėjų grupė, apie 6 000 žmonių, tokiu vardu egzistavusi jau 150 m. prieš Kristų, o savo ištakomis siekianti net Makabiejų epochos laikus. Jie atstovavo atviresnei, pažangesnei pasaulietinei srovei, jautresnei vidiniams judaizmo poreikiams, nei jų priešininkai sadukiejai – religiniai konservatoriai, atstovavę dvasininkus ir linkę į politinius kompromisus, kad tik išsaugotų savo aukštą padėtį. Fariziejai, skirtingai nuo sadukiejų, pripažino žodinę tėvų tradiciją, tikėjo kūno iš numirusių prisikėlimu, Paskutiniuoju teismu ir angelais bei dvasiomis. Jėzus gimė bruzdėjimų, neramumų ir vilčių metu, kai daugelis paprastų žmonių laukė Mesijo – Išganytojo, kurį, kaip žadėjo pranašai, Dievas atsiųsiąs jų išvaduoti. Žmonės buvo linkę šį pažadą suprasti politine prasme.

Kilę iš paprastų žydų, labai dievoti ir stropiai besilaikantys Įstatymo, fariziejai manė, kad jei žmonės laikysis papildomų taisyklių, bus mažesnis pavojus pažeisti Įstatymą, todėl taip išplėtė įstatymų taikymą, kad pasidarė labai sunku jų laikytis. Jėzus buvo artimesnis fariziejams, nei sadukiejams, tačiau fariziejiškumą stipriai kritikavo. Jis šitaip sakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23,2-3).

Savo dieviškosios misijos metu Jėzus negailėjo pylos fariziejų veidmainystei, atotrūkiui tarp jų žodžių ir darbų, polinkiui pamokslauti, vengiant patiems keistis. Evangelijose matome daug scenų, kur Jėzus ginčus išsprendžia fariziejų nenaudai. Fariziejai gi, nors save laikė mylinčiais Dievą, vietoj to, kad džiaugtųsi Jėzaus mokymu, jo daromais stebuklais, visgi padarė viską, kad galėtų Jį sustabdyti, o galiausiai – nužudyti.

Ruošdama šį tekstą, negalėjau negalvoti apie šių dienų fariziejus, apie kiekvieną iš mūsų, kurie laikome save tikinčiais ir mylinčiais Dievą, bet tereikia plačiau atsimerkti ir pamatai, kiek dar daug mumyse fariziejiškumo. Jėzui susidūrimas su fariziejais kainavo gyvybę, vėliau Bažnyčios istorijoje dar buvo daug faktų, lėmusių nesantaikas ir mirtis. Šiandien informacijos priemonės tiesiog sprogsta nuo lavinos žodžių, teisiančių artimą savo, o Dievo įsakymai interpretuojami visaip, tik ne Meilės pagrindu. Nepadarėme išvadų? Neišmokom Jėzaus pamokų ar tiesiog kurtumas ir aklumas tapo patogia laikysena? Jeigu reikia - turim puikių atsivertimo pavyzdžių (buvę fariziejai Nikodemas, apaštalas Paulius). Skaityk 1Kor 13.