Erodas

Evangelijų tekstuse sutinkame šį istorinį asmenį kelis kartus, bet nesigilinant į detales, gali pasirodyti, jog tai - vienas ir tas pats asmuo. Tačiau skirtingi bibliniai įvykiai priskiriami skirtingoms figūroms. Štai pavyzdžiui Erodas Didysis, valdęs Judėją iki Jėzaus gimimo, yra tasai valdovas, kuriam priskiriamas kūdikių iki dvejų metukų išžudymo faktas.

Romėnų valdymo laikais tose Romos provincijose, kur tvarką palaikyti buvo reikalinga kariuomenė, Senatas ketveriems arba penkeriems metams skirdavo vietininkus. Kai kuriuose kraštuose vasalų teisėmis būdavo leidžiama valdyti vietiniams karaliams, jei jie įtikdavo Romai. Judėja tapo pavaldi Romai kaip Sirijos provincijos dalis, o ją valdyti 37 m. prieš Kristų buvo leista Idumėjos žydui, Erodui Didžiajam. Žydai tuo metu turėjo teisę išpažinti savo tikėjimą, bet savo karaliaus nekentė dėl jo tironiško ir prisiplakėliško romėnų valdžiai charakterio. Tikrai ištikimi jie liko tik kunigams. Turėjo Erodas ir teigiamų savybių – jis pasižymėjo dideliais statytojo užmojais, dėl ko ir vadintas Didžiuoju. Samariją ir Cezarėją atstatė romėnišku stiliumi. Miestai turėdavę pagrindinę gatvę, kurioje veikę parduotuvės, pirtys, teatrai. Jo statytame stadione vykdavę išmankštintų gladiatorių kovos, amfiteatre - vežimų lenktynės.

Garsioji Masada buvo paversta privačia karaliaus Erodo citadele, kurioje be kitų pastatų stovėjo dvi pilys, viena turtingesnė už kitą. Erodo valdymo metu krašte buvo tiesiami akvedukai, gyvenimas tapo malonesnis, ypač turtuoliams. Jeruzalė Erodo Didžiojo laikais buvo tipiškas Romos imperijos miestas, turėjęs daug prabangių namų, kuriuose buvo įrengtos net šildomos grindys ir vandentiekis. 19 m. prieš Kristų Erodas Didysis pradėjo statyti naują šventyklą, kurios didybe norėjo pelnyti savo pavaldinių palankumą ir nustebinti Romos valdomą pasaulį. Šventyklos apdailai buvo panaudota daug aukso ir šviečiant saulei ji visa žėrėjo.

Po Erodo Didžiojo mirties jo sūnų Erodą Archelajų romėnai padarė etnarchu („tautos vadovu“), tačiau 6 m. po Kristaus jis buvo atstatydintas dėl labai žiauraus savo elgesio su žydais. Mato Evangelijos 2 skyrius 22 eilutė mini, kad tuo metu grįžę iš Egipto Juozapas su Marija nutaria apsigyventi Galilėjoje (mat Erodas Archelajus ypač žiauriai elgėsi su žydais ir samariečiais): Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį. 

Galilėjos ir Perėjos valdovas, Archelajaus brolis, Erodas Antipas - Erodo Didžiojo ir vienos iš jo žmonų, samarietės Maltakės sūnus - karaliavo čia iki 39 metų po kristaus. jis paveldėjo iš tėvo prisitaikėlišką ir žiaurų būdą. Norėdamas įsiteikti imperatoriui Tiberijui, savo sostinę jo garbei pavadino Tiberiada. Štai šis valdytojas Jono Krikštytojo buvo kritikuotas dėl savo iškrypėliškų šeiminių santykių, nes palikęs savo žmoną Aretą, vedė brolio Pilypo žmoną Erodiadą, kuri persikėlė gyventi pas jį su savo dukra Salome. Kaip žinome, pasitaikius progai, Erodiada pasistengia, kad Jonui Krikštytojui būtų nukirsta galva.

Vėliau evangelinėse Jėzaus teismo scenose matome Erodą Antipą besityčiojant iš Jėzaus:

Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui (Lk 23,6-11). Lukas liudija, kad šis Piloto poelgis sustiprino santykius tarp jo ir Erodo, kurie anksčiau buvo gana įtempti. 

Apaštalų darbuose dar yra minimas karalius Erodas Agripa I, Erodo Didžiojo anūkas. Norėdamas įsiteikti žydams, jis persekiojo krikščionis - nužudė Jokūbą, įkalino Petrą. Jo niekingą darbą tęsė sūnus, Erodas Agripa II, dalyvavęs apaštalo Pauliaus teisme:

 Festas prabilo: „Karaliau Agripa ir svečiai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa gausybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo. Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti, tačiau nežinau nieko tikra, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl aš iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad jį apklausęs žinočiau, ką turiu parašyti. Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį nenurodant kaltinimo“. Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai. Išeidami jie kalbėjosi: „Šitas žmogus nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu“. Agripa Festui pareiškė: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“  (Apd 25,24-27;26,30-32).