Pratusiam prie žaliuojančių miškų ir laukų lietuviui mažai žinoma, kas yra dykuma, bet Biblijoje aprašomų kraštų gyventojai tai puikiai žinojo. Senojo Testamento laikais izraelitai, vedami Abraomo ir Izaoko, prieš apsistodami Kanaano žemėje, ilgai klajojo Negevo dykumoje ir, kaip liudija Izraelio tautos istorija, tai buvo tikrų išbandymų vieta.
Dykumos paviršių dažniausiai sudaro smėlis, titnagas arba druska. Vėjas ir vanduo ardo dykumų uolienas ir išskvarbo dykumų uolas, suteikdamas joms fantastiškus pavidalus. Tik uolų pavėsyje gali pailsėti dykumon patekęs žmogus. Nuolat kepinanti saulė išgarina visą išlytą lietų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dykuma – tai dykynė, kurioje be pavienių krūmokšnių daugiau nėra jokios gyvybės. Tačiau pažinus ją, paaiškėja, kad dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Dienomis – karštis, naktimis – šaltis. Neprisitaikęs prie šių salygų (ypač tūlas lietuvis :))), čia greitai žūtų.
Dykumoje apstu prarasto rojaus ženklų, ji užkrečia ilgesiu to krašto, kur upė išilieja Edene sodui drėkinti, o žmogus gali gyventi taikoje ir teisingume gėrėdamasis viskuo, ką Dievas sukūrė. Deja, žmogus po tremties dar ilgai bus klajoklis, ieškantis oazės, kur galėtų numalšint alkį ir troškulį. Kelyje sutikęs Joną Krikštytoją, išgirs jo kvietimą: taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis sulygintas, o duobėti išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.
Tas Viešpats - Jėzus! Viltis dykumoje yra Jis, Žmogaus Sūnus – Dievas, pats perėjęs išbandymų dykumą, mokęs ir kantriai aiškinęs išgyvenimo taisykles, pats gundytas, bet atsilaikęs, miręs ir prisikėlęs.
Ar jau atpažinai, kad kartais tavo gyvenimas, tavo širdis būna kaip ta dykuma, tie tyrai, kur sausa žemė su mažai gyvybės ženklų, kur nėra Dievo meilės, nėra meilės vienas kitam, kur viešpatauja pyktis, neatleidimas? O galbūt dar vis esi malonumų oazėje, pasaulio triukšme, kuris šiuo metu atrodo toks žaismingai patrauklus, tik...visa tai praeina ir vėl liekam alkani ir ištroškę.
Nebijok dykumos, prisisėmęs Dievo Dvasios leiskis į ją. Tu išgirsi iš praeities, tarsi aidą, nuskambančius pranašo Izaijo žodžius:
Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų,
tada dykuma pavirs sodais,
o sodai suvešės kaip miškas.
Tada dykumoje apsigyvens teisingumas,
o teisumas soduose įsikurs.
Teisumo poveikis bus taika,
o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga,
amžiais tverianti.
(Iz 32, 15-17)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
brač, kaip gražiai parašei... dėkui labai :)
šiaip jau, dykuma Izraelyje reiškia ne smėlį, bet akmenį. Smėlio visiškai nedaug. Todėl jei Jėzus būtų pavertęs akmenį duona - tos duonos būtų begalybė :)))
Va čia šiek tiek vaizdelių - kad bent šioks toks įspūdis susidarytų kas yra dykuma...
va va, kaip tik jaučiau, kad kažko čia trūksta :) ačiū už vaizdus
aišku, apie dykumą įdomiausia būtų skaityti ją išgyvenusio žmogaus žodžius, deja kol kas tegalėjau iš savo menkos knyginės patirties ir nuojautos, arba to ilgesio, apie kurį rašiau :)
ir tik dabar išsididinus peržiūrėjau! čia gi tavo nuotraukos!! na ir uždovanojai čia mums dykumos :)
tikrai labai gražu.
labai daug girdžiu,kai sako: "aš dabar dykumoj." ir man visada kyla klausimas, - "bet ką reiškia būti dykumoj?" ar mes taip įvardijam savo apsileidimą maldoj? viską suverčiam dykumai? nežinau,bet kažkaip nebegaliu taip kalbėti apie savo apsileidimą maldoj, mokinuosi atnešti Jam savo žaizdas, ateiti,atsistoti prieš Jį ir pasakyti: "esu silpna ir klystu, kartais nemoku atpažinti, tų dovanų,kurias man dovanoji." ir čia Jis vėl,nuolatos,nenuilsdamas man kartoja,kad turiu eiti,privalau,nesvarbu,kokia esu ir kaip dažnai klystų. atrodo,kad kiekvieną dieną kažko laukiu,kažko gero,bet nepastebiu,kad ta diena yra grožis,yra kažkas gero ir taip laukiu laukiu ir laukiu. ir visada,kai gatvėj sustoju prie šviesoforo,kažkur skubu ir ta žalia taip ilgai neužsidega ir tada galvoju: "Aurelija, sustok,kur tu bėgi, kaip tu pamatysi,kažką gražaus,jei bėgi. sustok ir apsidairyk,gal būtent dabar tau duotas laikas pastebėti tos dienos grožį,viena trumpa akimirka,kuri tęsiasi ilgai." ir supratau,kad mūsų gyvenimas kaip šviesoforas, mūsų viltis kaip šviesoforas, atrodo lauki ir lauki ir jau prarandi viltį kažko sulaukti,bet tikėjimas man padeda suprasti,kad visas kažko sulauksim, nors tas dalykas ir atrodo neprieinamas,bet juk žalia man užsidega,kad pereičiau gavtę,tereikia kantriai išlaukti. taip,manau, yra ir su ta mūsų sausra, dykuma maldoj, visi dažnai nusisukam,kai taip atsitinka,bet reikia eiti,kaip pereisim dykumą,jei ne eidami ir ieškodami,jei ne kantriai laukdami ir tikėdami.
tai čia tiesiog, tokios man mintys kilo,kai perskaičiau šį tekstą. ačiū,kad padedat mum suprasti,kad mūsų pavyzdys yra Jėzus,ačiū,kad padedate suprasti,kad kristus turi būti tas svarbiausias žmogus mūsų tikėjimo kely ir gyvenime.