Dvylika

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika (Mk 6,7).

Būrelis asmenų, kurie taps idealia dvylikos Izraelio genčių tąsa, bendruomenės, kurioje būtų norėjęs gyventi Kristus, pagrindu. Taigi, dvylika, nors kiekybiškai reali sąvoka, turi simbolinę prasmę: ne veltui po Judo išdavystės tobulą skaičių - Izraelio Mesijo įsikūnijimą - papildė Motiejus. Evangelijos pateikia mums po keturis sugrupuotus jų vardus:

Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,

Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju,

Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku (Lk 6,14-16).

Jie dar vadinami apaštalais, graikišku žodžiu, kilusiu iš veiksmažodžio apostellein, reiškiančio "siųsti, nusiųsti": Ėmė siuntinėti juos po du (Mk 6,7). Taigi apaštalas reiškia pasiuntinį, atstovą, o jo užduotis - atstovauti tą, kuris jam suteikė šią garbę ir jį siunčia. Tikrai siųstieji Dvylika kartoja Jėzaus žodžius ir darbus. Kaip ir jų Viešpats, jie išvarinėja demonus, neturi turto ir pinigų, yra atstumti, ragina atsiversti, lenkiasi prie ligonių ir juos pagydo.

Dvylikos pasiuntinystę lemia Kristus. Pasak Pauliaus, jie yra dvasinės bendruomenės pagrindas (plg. Gal 2,9), apdovanoti Viešpaties jiems suteikta valdžia: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje (...) Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos (Mt 18,18; Jn 20,23).

Didelė misija yra suteikti malonę ar nuteisti, tokia pati, kokią turėjo Kristus.

Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005