Duona

...kasdieninės duonos duok mums šiandien... – kai meldžiatės, ko prašote? Šiandien ryte aš prašiau, kad nebūčiau apsirijėlė :)) ir, aišku, kad Viešpats matintų mano ir mano artimųjų alkstančią dvasią.

Duonos simbolis Biblijoje turi ne vieną prasmę. Palestinoje duona reiškė maistą apskritai. Kristaus laikais nevalia būdavo duonos duoti gyvūnams, o ant žemės gulinčią būtina būdavo pakelti ir nuvalyti. Artimuosiuose Rytuose arabai ir šiandien neraiko duonos peiliu, laikydami ją tarsi gyvu padaru. Mūsų seneliai ir proseneliai taip pat labai pagarbiai elgėsi su duona, nes ji nebuvo taip lengvai pelnoma. Šiandien gi mums jau sunku  suprasti, kaip žmonės anais laikais Izraelyje išgyvendavo kelias dienas be duonos, kuri buvo išties labai brangi, nes brangūs būdavo patys javai. Miltus gaudavo maldami grūdus tarp dviejų akmenų: vienas gulėjo plokščiai, kitas stovėjo statmenai ir sukosi. Senojo Testamento Raudų knygoje pasakojama apie Jeruzalės griuvimą, kai "maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnio jiems neduoda" (Rd 4,4). O pamenat Raštą šnekant apie neraugintą duoną? Tai buvo duonos paplotėliai, kuriuos buvo galima išsikepti dykumoje, be krosnies, tereikėjo tik akmens arba metalo plokštės.

Anais laikais duonos laužymas  buvo įprastas veiksmas žmonių gyvenime, tai darydami jie išgyvendavo brolybę, vienybę šeimoje, susitaikymą (neprimena jums mūsų Kūčių vakaro?). Vieną tikėjimą ir tarpusavio meilę simbolizavo Jėzaus ir žmonių susirinkimai, kur jis padaugino duoną: „Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino“ (Mt 15,36). Visai neužilgo po šių įsimintinų susirinkimų įvyko dar vienas, palikęs mums amžiną tradiciją – Eucharistiją – vieną iš dvasinių bažnyčios atramų. Per Paskutinę vakarienę „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip bendras krikščioniškas valgymas mums tampa ne tik broliškos meilės, bet ir Kristaus meilės, kurios ženklas yra duona, išraiška. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ –pasakojama Apaštalų darbuose apie pirmąją krikščionių bažnyčią (Apd 2,42). Taip, kad ir mes, mielieji, būdami bendrystėje niekad neliksime alkani, jei tik pasitikėkime vieni kitais ir Viešpačiu!

Parengta pagal GIANFRANCO RAVASI "Žodis ir žodžiai"