Draugai

Akivaizdu, kad Jėzus supriešina dvi padėtis: tarno ir draugo. Jas skiria pagrindinis draugystės ženklas – artumas: Tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas (...) jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs (Jn 15,15). Draugystės matas yra dvejopas: meilė (atiduoti gyvybę) ir artumas (pažinti paslaptis). Tarnystė, priešingai, pažįsta tik baimę ir pagarbą, o jos bruožai yra nežinojimas ir aklas paklusnumas. Tikėjimas įtaigiai pristatomas kaip draugystė, pokalbis, artumas, pasiaukojimas, sutarimas.

 

Morkaus Evangelijoje yra toks epizodas, kai Jėzus Petrui ištaria: Eik šalin, šėtone. Būtent tokiais žodžiais buvo atsikirsta Petrui, kai šis parodė susirūpinimą savo bičiuliu. Giliau pažvelgus galima pajusti, jog Petras buvo toks artimas Jėzui, kad Jis galėjo jį apibarti ir išaiškinti, ką šis turėtų daryti. Įsivaizduoju Petrą sakant: „Jėzau, liaukis šitaip kalbėjęs. Keisk savo požiūrį.“ Tačiau Jėzus atsakymas šiandien galėtų nuskambėti maždaug taip: „Užsičiaupk. Tu manęs visiškai nesupranti." Man šis aštrus Petro ir Jėzaus pokalbis visai patinka. Jis reiškia, kad jie iš tiesų rūpinosi vienas kitu. Meilė skatina kautis, klausti nepatogius klausimus, o kartais - sudrausti.

 

Galbūt kažkas savo geriausią draugą apibūdintų taip: "kad ir ką jam sakyčiau, jis man visada pritars". Tačiau būti tokiu draugu gali bet kas. Mūsų kultūra šlovina romantiškus santykius, knygų lentynos lūžta nuo leidinių, patariančių kaip elgtis per pasimatymą ir kaip išmokti geresnių manierų, tačiau dažnai ignoruoja draugystę. Kur rasti knygų, kurios pamokytų būti geresniu draugu?

 

Viena tokių knygų yra Biblija. Senajame Testamente rasime daug subtilių psichologinių draugystės aprašymų, kaip kad pavyzdžiui Jonataną ir Dovydą siejantis ryšys. Pastarojo biblijinis apibūdinamas - meilė, viršijanti moters meilę (plg. 2 Sam 1,26). Tačiau Jėzus, nors priima šią nuostabią žmogiškąją vertybę, eina dar toliau, paversdamas ją Dievo ir tikinčiojo santykių simboliu. Tarp Viešpaties ir teisiojo yra tyras artimas ryšys, sudarytas iš atskleistų paslapčių, švelnumo, pasiaukojimo ir meilės.

 

Kiekvienas iš mūsų taip pat buvome pastebėti ir pašaukti Jėzaus. Pažvelgę atgal suvokiame, kiek daug nesėkmių, skausmo ir kančios galėjo būti mūsų gyvenime. Ir vis dėlto, kadangi Jėzus laiko mus prie savęs, stiprioje savo meilėje, galime išgirsti Jį sakant ir mums: Jau nebevadinu jūsų tarnais (…) jus aš draugais vadinu (Jono 15, 15).

 

Patikėti Jam save kaip draugui, žengti su Juo per gyvenimą link Tėvo būnant palaiminimu kitiems: tai yra tikras gyvenimas!