Dovydo Sūnus

Bet tą pačią naktį atėjo VIEŠPATIES žodis Natanui: „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui:  Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę.  Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną.  Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus" (2 Sam 7,4-5.12-14a).

Taip iškilmingai įkvėptasis Antrosios Samuelio knygos autorius perteikia Viešpaties ir Dovydo palikuonių sandorą, apreikštą pranašui Natanui. Vėliau, Naujojo Testamento laikais, Jėzus vadinamas Dovydo Sūnumi būtent remiantis į šią pranašystę. Šis vardas nurodo Mesijo laukiantį Izraelį, pats Jėzus gi įkūnija tą Dovydo palikuonį, apie kurį tautai apreiškia Viešpats. Prisiminkime Evangelijos pagal Matą pradžioje pateiktą genealogiją: Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus kilmės knyga (Mt 1,1).

Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad Jėzus yra atsakymas į Izraelio troškimą turėti tobulą karalių –  visų gerųjų karaliaus Dovydo savybių įsikūnijimą – ir netgi tobulesnį už jį. Lukas taip pat pabrėžia, kad Jėzaus karalystė tvers amžinai, priešingai Dovydo karalystei, gana greitai sunykusiai po jo sūnaus Saliamono mirties.

Lukas mums pasakoja, kad Jėzus gimė Betliejuje, miestelyje, kuriame gimė karalius Dovydas. Evangelistas taip pat atkreipia mūsų dėmesį, kad ir Juozapas buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės (Lk 2, 4). Lukui rūpėjo pabrėžti Jėzaus ir Dovydo ryšį. Ši sąsaja su Dovydo namais padėjo ankstyvajai Bažnyčiai suvokti, kad Jėzus yra karalius, kilęs iš karališkosios giminės.

Pasak Luko, arkangelas, aplankęs Mariją, kreipėsi į ją šiais žodžiais: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo (Lk 1, 31–33).

Ar matome, kad Lukas gretina Natano Dovydui duotą pažadą su arkangelo Gabrieliaus pažadu Marijai? Jėzus yra Dovydo įpėdinis. Tad Jėzus yra amžinasis karalius, kurio sostas stovės amžinai.

Tačiau Jėzus šį vardą priima atsargiai, netgi išsisukinėdamas. Perskaitykime ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, kur Jėzus, ginčydamasis su fariziejais, neigia tokią prielaidą (plg. Mt 22,41-46). Mesijo politinės tautinės interpretacijos rizika visada tykojo iš pasalų ir Jėzus stengėsi jos išvengti. Bet Jis neprieštarauja, kai minia Jam iškilmingai įžengiant į Jeruzalę šaukia: Osana Dovydo sūnui (Mt 21,9).

Netrukus po to, Jėzus parodo, kaip pats supranta šį Dovydo mesijanizmą, pasirinkdamas neįprastą sostą - kryžių.

Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005                                                             ŽODIS TARP MŪSŲ, Gyvųjų akmenėlių leidinys, 2009