Dovydas

Man smagu jums pristatyti šį gražios sielos izraelitą – karalių Dovydą, karvedį, dainių,  žmogų pagal Dievo širdį. Hebraiškai šis vardas  - דָּוִד – reiškia „mylimas“. Iš tikrųjų  karalius Dovydas (antrasis po karaliaus Sauliaus, kurį Dievas atmetė dėl nusigręžimo ir puikybės) buvo labai mylimas žmonių ir Dievo. Begaliniu tikėjimu, džiugiu atsidavimu ir ištikimybe savo Viešpačiui jis uždegė savo tautą, kuri pasitikėjo karaliumi besąlygiškai. Nors nuodėmingas ir daręs klaidų, bet visada už tai atgailavęs, nes jo paties psalmės žodžiais tariant: „tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios (Ps 51,19).      

Kaip ir Jėzus, Dovydas gimė Betliejuje, ūkininko Jesės šeimoje ir buvo jauniausias iš aštuonių jo sūnų. Kai Dievas nusivylęs Sauliumi, dairėsi karaliaus tarp izraelitų, Dovydas dar ganė avis savo tėvo ūkyje. Jis buvo „raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“, bet dar labai jaunas. Ir kai per pranašą Samuelį Dovydas buvo pateptas, „Viešpaties dvasia galingai užvaldė jį“. Nuo tos dienos ko tik Dovydas imdavosi, viskas jam sekėsi. Pavyko ir akmenų svaidykle nugalėti filistinietį Galijotą, visų karių siaubą, galiūną, metusį iššūkį Izraeliui ir Izraelio Dievui. Dovydas neišsigando: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.  Šiandien VIEŠPATS paduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje.  Ši visa bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas!“ (1Sam 17,45-47). Nugalėjus filistinus, Izraelio moterys, pasitikdamos karalių Saulių, dainavo: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas dešimtis tūkstančių!“. Nuo tada Saulius ėmė nekęsti Dovydo, persekiojo ir net mėgino nužudyti, tačiau  Dovydui sekėsi, nes „Galybių Viešpats buvo su juo“.

Dovydas turėjo ne vieną žmoną. Pirmoji  - karaliaus Sauliaus duktė Mikalė – paniekinusi savo vyrą už tai, kad jis nusižeminęs („apsinuoginęs kaip praščiokas“) šoko Dievui šlovės šokį, „liko bevaikė iki savo mirties dienos“. Istorija su Batšeba, kurią Dovydas mylėjo, pradžioje jam neatnešė laimės. Pasinaudojęs savo kario Urijo žmona, o jį patį išsiuntęs į mūšį pražūčiai, Dovydas užrūstino Dievą, todėl pirmasis jų kūdikis mirė. Vėliau Dievas jam atleido ir antrasis jų sūnus Saliamonas tapo Dovydo įpėdiniu. Su kitais savo sūnumis Dovydas turėjo daug rūpesčių. Štai Absalomas, jo numylėtinis, bandė paveržti tėvo sostą, o kitas sūnus, Adonijas - prieš jį ruošė sąmokslą.  Daug puikių Dovydo psalmių rasite Psalmyne, kur jis guodžiasi Viešpačiui, atgailauja ir prašo pagalbos nugalint priešą, šlovina. Kaip šlovintojas Dovydas galėtų būti mums pavyzdžiu: nežiūrint savo karališko titulo, nekreipdamas dėmesio į pavaldinių žvilgsnius, jis dažnai puola į glėbį Viešpačiui, apgiedodamas savo menkumą, Jo Galybę. Pats mokėjo groti keliais styginiais instrumentais (lyra kinnor bei panašiu į liutnią nebel), o Jeruzalės šventykloje giesmės tarnybai buvo paskyręs pulką gabiausių vyrų.

Valdant Dovydui (~1005 – 965 m. pr. Kr.) izraelitams pasisekė išplėsti savo valdas į Siriją šiaurėje ir į rytus už Jordano, karalystė vis augo ir tvirtėjo. Buvo sukurta administracinė sistema su „viešąja tarnyba“, kuriai priklausė vyriausias rūmininkas, prižiūrėjęs karaliaus nuosavybę, taip pat karaliaus raštvedys, pavaldus rūmininkui, nuolatinė rinktinių karių karaliaus asmens apsauga, kariuomenė, į kurią galėjo būti pašaukti visi sveiki vyrai. Jeruzalė tapo Izraelio sostine, čia buvo perkelta Sandoros skrynia (nuostabus pasakojimas apie tai ir apie šokantį bei giesme šlovinantį  karalių Dovydą - 2 Sam 6). Negaliu nepriminti jums kito epizodo, kuris iliustruoja karaliaus Dovydo kaip karvedžio atsidavimą: „Dovydas ilgesingai prasitarė: „O, kad turėčiau bent gurkšnį vandens iš Betliejaus talpyklos – iš tos prie vartų!“ Tada Trejetas prasiveržė pro filistinų įgulą ir, pasėmę vandens iš talpyklos prie Betliejaus vartų, parnešė jį Dovydui. Bet Dovydas jo nenorėjo gerti; išliejo jį kaip atnašą VIEŠPAČIUI. „Gink Dieve, – jis tarė, – jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“. Užtat jis nenorėjo vandens gerti. Tokie buvo šių galiūnų žygdarbiai“ (1Kr 11,17-19).

Karalių knygose rašoma apie Dievo pažadą, kad Dovydo dinastija amžinai gyvuos, o per pranašą Jeremiją pažadas atnaujinamas: „Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Taip kalba VIEŠPATS: "Dovydui niekada nepritrūks įpėdinio Izraelio namų soste“ (Jer 33,15.17). Todėl Izraelio tauta pasitikėdama laukė Mesijo ir Jėzui, Dovydo palikuoniui gimus, Dievo pažadas buvo ištesėtas.