Dešimtinė

Aukojimas yra pats seniausias bendravimo su Dievu būdas. Jį rasime kiekvienoje religijoje. Tačiau ir kiek aukoti - jau kitas klausimas. Senojo Testamento reikalavimu visi izraelitai turėdavo atnešti 10% to, ką uždirbo ar išaugino (Kun 27,30; Sk 18,26; Įst 14,24; 2 Kr 31,5). Tais laikais dešimtinė buvo kaip mokesčių ėmimo būdas, kad būtų galima pasirūpinti visomis kunigų reikmėmis. Naujajame Testamente apaštalas Paulius pažymi, kad tikintieji turėtų atidėti dalį savo pajamų bažnyčiai paremti (1 Kor16,1-2).

Bet pažiūrėkime, ką apie aukojimą ir dešimtinę sako Jėzus. Jis primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ ir Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti! (Lk 11,42).
 
Bažnyčios istorijoje dešimtinės mokėjimas buvo įvairiai suprantamas. Pirmųjų amžių krikščionys atnešdavo ją laisvanoriškai, kaip dovaną. Nuo 801m. Ji jau tapo privaloma. Štai Karolis Didysis dešimtinę suskirstė į 3 dalis: bažnyčiai, beturčiams ir kunigams išlaikyti. O Rusijoje dešimtinę įvedė Vladimiras X-XI amžiuje. Prancūzijoje 1789 m. Ji buvo panaikinta. Popiežius Inocentas IV 1253m. Lietuvai dešimtinės neskyrė, nes bijojo atbaidyti nuo krikščionybės. Įsteigus Vilniaus ir Žemaičių vyskupijas, buvo įsteigta rinkliava Kalėdoms (iš čia kilęs ir kalėdojimas), o šiuo metu žinome, kad katalikams dešimtinė neprivaloma, kalėdojimas įgavo kitą paskirtį ir prasmę – kunigai susipažįsta su savo parapijiečiais, aplanko jų namus.
 
Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) tikintieji taip pat įpareigojami pagal savo išgales materialiai remti Bažnyčią. O apie aukas kalba taip: Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“ (KBK 2099).
 
Ir vistiktai, apsisprendimas mokėt ar nemokėt dešimtinę turėtų rūpėti kiekvienam iš mūsų. Ir visad prieš akis turint Vienintelį, kuris paaukojo tobulą auką ant kryžiaus. Jis yra Atsakymas visuose mums rūpimuose klausimuose.
 
Biblija niekad neskelbė visiškos ūkinės lygiavos ir nežadėjo, kad pasaulyje išnyks socialiniai skirtumai, bet yra neleistina, kad bendruomenėje gyvenantis žmogus patirtų baisų skurdą, kai tuo tarpu kitam labai gerai sekasi. Mes visi galime kai ką duoti ir naivus yra atsikalbinėjimas, neva mielai duočiau, bet pats turiu nepakankamai. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9,7).
 
Juo labiau, kad nėra nieko, ko nebūtume gavę iš Dievo.

 

Komentarai

Tianshan portretas

жертвоприношение (aukojimas)

http://www.youtube.com/watch?v=s60SKWPuAQg

dulkė portretas

Paskutiniu metu mano krikščioniškas gyvenimas vis prisiliečia prie ekonomikos dalykų. Ir šitos "teorijos", kurios gali pasirodyti tik teorijomis, neliečiančiomis manęs, pasirodo dar ir kaip mane liečia :)

Sekmadienį buvau Kaune, Gyvųjų akmenų surengtoje atsinaujinimo dienoje, kurios tema - Šventoji komercija. Kalbama buvo (vėl!) apie kapitalizmą (kada jis yra gerai), dešimtinę ir dovanojimo džiaugsmą, per kurį galiu atrasti save, patirti Dievą, bet kurį jau esame beprarandą.

"Nesveikų" mokesčių mokėjimas ima smaugti žmogų ir nieko kito nebelieka kaip perkelti savo verslą kur nors į Kipro salą ir mokesčius mokėti ten. Arba... likti neversliu, pasyviu ir nenaudingu visuomenei (taip pat ir bažnyčiai). Pasirodo yra šalių, kurių mokesčiai – tai Dievo „paskaičiuota“ optimalioji dešimtinė (Honkongas, Singapūras) ir ten – didžiausias žmonių verslumas. Estija laisvosios rinkos įsibėgėjimo etape padarė didesnį šuolį už Lietuvą ir Latviją dėl to, kad vadovavosi pokario Vokietijos pavyzdžiu ir nusistatė 15% mokesčių sistemą (artimą dešimtinei), tuo tarpu mes su broliukais paklausėme pasaulio bankininkų patarimų ir įsivedėm 30%.
 
Laisvosios rinkos ypatybė – dalintis (mainytis) gėrybėmis yra nuostabu ir taip krikščioniška! Bet, kaip sako popiežius, kartais sistema „atima žmogui kvapą“ jei motyvas lieka vien pelno siekimas ir nepatiriama to, kas evangeliška. Popiežius ragina išplėsti vaizduotę, nes dalintis gėrybėmis galima ir nebūnant turtingu tiesiogine prasme.

 

bralgis portretas

sumąsčiau taip:

darbas iki nuodėmės - Edenas.
darbas po nuodėmės - kapitalizmas.
Edenas po nuodėmės - socializmas.

:)

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4