Dangus

Žengimo į dangų įvaizdis rodo Jėzaus žengimą į Dievo aplinką, kitaip tariant, Jo sugrįžimą į dievišką šlovę. Dangus - gr. ouranos, hebr. Šamajim - žymi ne tik matomą oro erdvę, bet ir dieviškąją erdvę, begalybės ir tobulybės simbolį. Senajame Testamente dangus įsivaizduotas kaip metalinis skliautas, virš kurio kyla Dievo rūmai, Jo dangiškoji buveinė, iš kurios Jis nusileidžia susitikti su žmogumi, kuris stovi ant žemės, plytinčios po šiuo skliautu.

 

Tačiau jau Izaijo tekstas padeda suprasti, jog „viršaus“ ir „apačios“, dangaus ir žemės negalima griežtai atskirti, kai teigiama, kad visa žemė pilna Dievo šlovės (plg. Iz 6,3). Dievas gyvena ne danguje, bet jį pranoksta, ką žinojo ir Saliamonas: Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti (1 Kar 8,27 ).

 

Jėzaus Žengimas į dangų vaizduoja, kas įvyksta per Prisikėlimą: Kristus iš žemiškojo horizonto pakyla į dieviškąją dangaus buveinę, kitaip tariant pereina iš pasaulio į amžinybę, iš baigtinio į begalinį pasaulį, iš žmogiškumo, į kurį buvo „nusileidęs“, „pakyla“ į dieviškumą, kurį slėpė įsikūnijimas. Jėzus žengia į dangų mūsų akims trumpą mirksnį nušviesdamas mums skirta šlove, apgaubusia ir Jo Motiną Mariją, kuri buvo paimtą į dangų. Kristus, Dievo Sūnus, apgaubtas Velykų šlovės, sugrįžta į dieviškąją transcendenciją, su savimi vesdamas ir išganytąją žmoniją (plg. Ef  4, 8-10).

 

Iš tiesų iš tiesų, ir mes, Jį tikintys, veržiamės į dangų ir danguje esame tiek, kiek įsiklausome į Jėzaus mokymą, kiek esame su Jėzumi.