Betliejus

Jei bet kurį sutiktą krikščionį paklaustum, ką jam sako Betliejaus pavadinimas, garantuoju, dauguma tegalėtų jį susieti su Šv. Kalėdomis ir kūdikėlio Jėzaus gimimu. Ir jie būtų visiškai teisūs, nes visi kiti Biblijoje aprašyti įvykiai, minintys Betliejaus vietovę, vienaip ar kitaip susiję su šiuo mums visiems lemtinguoju. VIII a. pr. Kr. pranašas Michėjas sakė: „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus“ (Mch 5,1).

Pirmąkart Betliejus paminėtas pasakojime apie Jokūbo žmonos Rachelės sunkų gimdymą, kuris baigėsi mirtimi. Rachelė yra palaidota prie kelio į tuometinę Efratą (Betliejų). Vėliau, jau NT laikais, evangelistas Morkus, pasakodamas apie nekaltųjų vaikelių žudymą Betliejuje rašys: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,18).

Senojo Testamento pasakojimas apie moabitę Rutą, priėmusią Izraelio Dievą, seka mums istoriją šeimos, kilusios iš Betliejaus, kuri Moabo žemėje gyvendama prarado visus savo vyrus. Ir tik Ruta, vieno iš žuvusiųjų žmona (Dovydo prosenelė), pasirįžta lydėti seną savo anytą Naomę į Betliejų, kur Dievas žada duoti joms duonos.  Gal todėl Betliejus  –  hebraiškai      בֵּית לֶחֶם,   Beit Lehem - „duonos namais“ vadinamas?

O štai, praėjus dar keliems šimtmečiams, Viešpats Betliejaus laukų ganyklose nusižiūri jauną piemenį Dovydą, kuris patepamas Izraelio Karaliumi. Šis Betliejietis, Jesės sūnus ir Boazo (Rutos vyro) proanūkis, vėliau bus minimas Jėzaus kilmės knygoje. NT Luko evangelija pasakoja: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.  Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.  Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.  Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.  Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.  Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2,1-7).

Visi džiūgavo užgimus Izraelio Karaliui, tik Erodas, išsigandęs netekti savo valdžios, ėmė kurpti siaubingą planą - išžudyti visus Betliejuje ir jo apylinkėje tuo metu gimusius berniukus. Nežinia, kiek tų vaikelių tada žuvo, bet jie buvo pirmieji kankiniai už Kristų, pirmos nekaltos aukos. Tyrinėtojai tvirtina, kad vaikų skaičius galėjo būti tarp 6 ir 25. Nekaltieji Vaikeliai kankiniais ir šventaisiais laikomi todėl, kad jie mirė ne tik už Kristų, bet ir vietoje Jo.

Smalsu, koks gi Betliejus šiandien? Apie 10 km į pietus nuo Jeruzalės nutolęs miestelis - kultūros ir turizmo centras, kurį ypač šv. Kalėdų sezone aplanko daug turistų ir tikinčiųjų piligrimų. Iš šiuo metu priskaičiuojamų 30 000 gyventojų apie pusė – krikščionys, priklausantys seniausiai pasaulyje krikščionių bendruomenei. Dažniausiai jie  verčiasi prekyba ir turizmu. Kristaus gimimo vietoje pastatyta bažnyčia – viena lankomiausių pasaulyje vietų. Daugybė amatininkų dirbtuvėlių ir modernių viešbučių - šitoks jau pasikeitęs Betliejaus veidas. Bet jo apylinkėse vis dar galima pamatyti vietinius gyventojus, beganančius avių bandas.

Nors daug kas keitėsi ir praėjo tūkstančiai metų po Biblijoje aprašytų įvykių, bet  žmogaus širdis nepasikeitė. Išgyvendama kalnų bei pakalnių laikotarpius, ji kasmet, atėjus Adventui, taiso Viešpačiui kelią. Tikiu, kad Jėzus ras tarp mūsų ne vieną „širdies pastogę“, parengtą Brangiajam Svečiui.