Senovės Izraelio patriarchai buvo piemenys ir vertėsi smulkių gyvulių, daugiausiai avių, auginimu, taip apsirūpindami pienu, sūriu, mėsa ir drabužiais. Tais laikais avių bandos būdavo labai gausios ir žydai pagal tai skaičiuodavo savo turtą, o pats amatas nuo seno buvo laikomas labai garbingu.
Dažnai piemenys ganydavo mišrias avių ir ožių bandas ir šis paprotys paaiškina Jėzaus žodžius Teismo metu: Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių (Mt 25,32). Pagrindinė piemenų pareiga - ginti avis nuo žvėrių, varyti į vis naujas ganyklas bei girdyklas ir labai atsidavusiai saugoti kiekvieną gyvulėlį, nesitraukiant nuo jų nei dieną, nei naktį. Piemenys pažindavo kiekvieną savo avį, o mažuosius ėriukus, kol jie nepajėgdavo patys eiti su banda, nešdavo ant rankų, rūpestingai maitindavo juos palapinėje, kol šie paūgėdavo.
Piemenys turėjo nuolat skaičiuoti savo avis, kad kuri nenuklystų, nes už kiekvieną jiems tekdavo atsiskaityti šeimininkui. Jei gyvulius užpuldavo laukiniai žvėrys - liūtai, leopardai, lokiai, vilkai ar hienos - piemuo turėjo parnešti įrodymus:
Jei {gyvulys} buvo žvėrių sudraskytas, teatneša jį kaip įrodymą. Už tai, kas sudraskyta, nereikės atlyginti.
Jei kas pasiskolintų {gyvulį} iš kaimyno ir jis, savininkui su juo nesant, būtų sužalotas ar nugaištų, jis turės atlyginti.
(Iš 22,12-13)
Baugštumas ir nesaugumas avių, kai jos nuklysta nuo bandos, tolygus pavojui žūti. Ar tai mums neprimena nuklydusių nuo tikėjimo žmonių, kai pasitraukiama nuo Gerojo Ganytojo, atsitolinama į dykumos pakraštį, kur pasiklydus jau neberandama kelio atgal. Ir tik pats Viešpats tegali surasti šią pražuvėlę avį ir sugrąžinti į vešlią ganyklą. Ganytojas ir avys - neatsiejami vienas nuo kito, kaip sako Jėzus, jis turi vesti bandą į avidę, o avys klauso jo balso ir paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.
Čia iškyla vienas svarbus momentas - ganytojas yra gyvenimo ir kelionės palydovas. 23-čioje psalmėje sakoma: nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi, taigi ganytojas nesiekia išsigelbėti pirmas, nevalgo ir negeria atskirai nuo bandos, o viskuo su ja dalijasi. Ne gana to, Jėzus skelbia, kad ganytojas už avis guldo gyvybę. Todėl Bažnyčios ganytojai neturi būti vien vedliai, o privalo gyventi kartu su savo tauta.
Avys - nuolankūs gyvulėliai, o klausymas piemens balso - ne tik jų pagrindinė pareiga, bet ir jų meilės išraiška.
