Avinėlis
Iš Šventojo Rašto tekstų žinome, kokia svarbi yra jame vaizduojamų gyvūnų – visos Dievo kūrinijos – kaip simbolių alegorinė prasmė. Štai avinėlis nuo pat Abraomo laikų yra ne tiktai ūkio, bet ir Dievo garbei aukojamas gyvulėlis. Ypatingą simbolinę reikšmę avinėlis įgijo po to, kai išrinktosios tautos vaikai buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės. Tuomet avinėlio kraujas gelbėjo Izraelio pirmgimius nuo mirties. Mozė įsakė išrinktosios tautos vaikams kasmet švęsti Išėjimo dieną – Paschą. Tos šventės svarbiausia apeiga tapo šventinė vakarienė, per kurią buvo valgomas Velykų Avinėlis.
Naujajame Testamente matome ir Jėzų su mokiniais besilaikantį šventinio ritualo. Tačiau Evangelijos nurodo kai kurių naujų dalykų, kuriuos Kristus įterpė valgydamas su apaštalais vakarienę. Be apeiginio rankų plovimo, Jėzus nuplovė apaštalams kojas, parodydamas šios valandos reikšmingumą ir drauge pamokydamas, kad apaštalai pašaukti tarnauti (plg. Jn 13, 15).
Dievo Avinėlį (lot. Agnus Dei) atpažįstame kartu su Jonu Krikštytoju keliaudami NT kelionę, kai šis pamato Jėzų: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! (Jn 1,29). Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai teigia, kad Krikštytojas kalbėjęs aramėjiškai, galėjo pasakyti talja, kas reiškia ir avinėlis, ir tarnas, turėdamas galvoje Izaijo šlovintą Viešpaties Tarną. Pranašas šitaip pristatė Tarną: Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio (Iz 53,7). Apaštalų darbuose šie žodžiai priskiriami Kristui (plg. Apd 8,32).
Tiesa, Jonas primena, kad per Kristaus Krikštą jis įkūnija Šventąją Dvasią, kurios simbolis – balandis. Kartu su Nojumi ji vaizduoja naująjį pasaulį, Giesmių giesmėje yra santuokinės ištikimybės simbolis, o Ozėjo knygoje – Izraelio ženklas (plg. Oz 7,11). Šventasis Bernardas taip sieja avinėlį ir balandį: Tarp gyvūnų avinėlis yra tas pat, kas balandis tarp paukščių: nekaltybė, švelnumas, paprastumas.
NT Apreiškime Jonui jau beveik kiekviename puslapyje šlovinamas Avinėlis – Kristus. Dažnai girdime šį titulą ir šiandien Bažnyčios liturgijoje. Eucharistinėje aukoje prieš šventąją Komuniją kunigas, rodydamas žmonėms ostiją, kartoja šv. Jono žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą. Baigdami šventųjų litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio, kuris mums sakė: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10,30), o Triumfuojantis Velykų avinėlis su pergalės prieš mirtį vėliava yra pamėgtas prisikėlimo simbolis.
Rūpestingai atlikdami sekmadienio šv. Mišių džiaugsmingą pareigą taip pat kvieskime į savo širdies šventovę dieviškąjį svečią: Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą!
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus