Auka, aukojimas

Vienas iš maldos būdų. Aukoje svarbūs du bruožai: a) paaukojimu kažkoks dalykas paskiriamas Dievui, t.y. aš kažko atsisakau ir atiduodu Jam; b) Auka išreiškia tai, jog Dievas man brangesnis už tai, ką aukoju, ką atiduodu.

Judaizme auka užėmė kone centrinę vietą apeigose. Aukų sistema ir įvairovė buvo labai išplėtota (deginamosios, duonos, taikos (draugystės) aukos ir kt.) ir kartais netgi paini. Galima pabandyti pasiskaityti Kunigų knygą, ir nuo pirmųjų skyrių pamatysime, kiek ten taisyklių, nuorodų ir t.t. Neverta to pašiepti. Mums sunku suvokti judaizmo aukos prasmę ir reikšmę. Jei keliausime nuo Pradžios knygos – matysime, kad auka ir aukojimas ištisai persmelkia visą Dievo Tautos istoriją. Nuo Kaino bei Abelio, vėliau Nojaus, Abraomo ir t.t. – iki pat Jėzaus, kaip aukos Avinėlio, – auka yra būdas kreiptis į Dievą.

Jos „autoritetingumas“ yra besąlygiškas. Kunigų knygos autorius visus nuostatus sudeda į Dievo lūpas. Tai Jis nurodo (su didžiuliu smulkmeniškumu) kaip, kas, kada ir už ką turi būti aukojama. Ar tikrai pats Dievas susakė šiuos dalykus Mozei – nežinia. Ko gero ši apeigų sistema vystėsi nemenką laiko tarpą. Tačiau mums svarbu, kad Šventraštis sako – auka, kaip kreipimosi į Dievą būdas, yra duota paties Dievo, o ne žmonių išsigalvota.

Apibendrinant aukojimo sistemą judaizme galima išskirti kelis jos bruožus:
a) aukojama tik tai, kas yra geriausio. Jokio raišo gyvulio, ar pasenusių produktų.
b) aukojama iš savo nuosavybės
c) aukojama griežtai laikantis Dievo duotų (žr. paaiškinimą aukščiau) taisyklių
d) aukų įvairovė liečia kiekvieną izraelito gyvenimo sritį – atgailą, dėkojimą, bendravimą su Viešpačiu, ritualinį švarumą ir nešvarumą ir t.t.
e) Jeruzalėje pastačius Šventyklą, į ją iš visos šalies buvo sukviesti Izraelio kunigai, ir nuo tol vienintelis ir „legalus“ aukojimas vyko tik ten. Visos kitos aukojimo vietos buvo prilygintos svetimavimui, tikrojo Izraelio tikėjimo išsižadėjimui.
f) Po Antrosios Šventyklos sugriovimo aukojimas tapo nebeįmanomas. Judaizmas radikaliai pasikeitė – vietoj kasdienių aukų, dabar bendravimą su Dievu išreiškia kasdienis Dievo Valios ieškojimas, gyvenimas pagal Jo nuostatus. Auka persikėlė iš „vietos“ (Šventykla), į „laiką“ (kiekviena diena).
g) Laiškas Žydams be galo giliai kalba apie Jėzų, kuris yra ir Aukotojas, ir Auka tuo pačiu metu. Jis yra tobula Atnaša Dievui, kuri išpildo ir atbaigia visas iki tol buvusias aukas, nes šioje Aukoje sunaikinama nuodėmė. Ji ne tik prašo Dievo, bet ir įvykdo tai ko prašoma, nes aukotojas – pats Dievas.
h) Jėzaus auka ant Kryžiaus yra viena. Jis kentėjo kartą, visiems laikams ir visoms tautoms. Šv. Mišių aukoje Jėzaus auka ant Kryžiaus ne kartojama, bet sudabartinama.
 

 Paveikslėlyje - NOJAUS AUKOJIMAS, Francesko Castiglione